Mintis teka
linkme kita,
pastatas griūna
netaisyklinga vorele,
kai ištari kitu balsu –
pasauli,
tavęs nekenčiu.

Minčių daugiau,
o gal viena
graži kitaip,
kaip mūsų,
buvo kažkada
svajota,
dabar jau pamiršta.

Po to
tik rūkas,
ir tyla,
migla prozoje
bei visur kitur,
kur pamatau tave
vienišą laimingą,
o gal ne?

Taip nieko
nebepasakai,
kodėl aš,
paskui ir kitas
ir dar daug
po jų,
iškrinta dirbtinu sniegu.