Akyse migla, širdyje gaivūs vėjai kraują varinėj, lauke pavasariniai upeliūkščiai krykštauj,
vabalų tvirtoves tvindydami. Pavasaris... Tas skambus žodis pavasaris...
Veržias, beldžias į kiekvieno kiemą, negailėdams mirštančios žiemos triūsų. Čia ir barsukas šmurkštelėjo iš Virgio trobos degtinės buteliu nešinas. Visi nori būti reikalingi.
O kai turi butelį, net Dievas apsireiškia, į skvernus kimba, nori padėti. Bet kai neturi... tai gėlės vysta.
Net kirmėlės šliauždamos kryptį keičia, kad tik neužkliudyt, kad tik greičiau nuo tokių...
Sunku tada atlaikyti tokius stiprius likimo vėjus, jautiesi toks besvoris, bevertis kaip samanotas akmuo ežero dugne. Ir dar įmests kokio tai beverčio padaro kaip Virgio...
Aš jau suakmenėjęs tik ne dugne, o ant ežerėlio kranto. Ir ne Virgio įmests, o Vyrgos pamests.
Išvijo per duris valgyt parnešt, meškerę per langą švystelėjo, skambiai langines užvėrė ir ieškok žmogus ... Ieškok.
Miške taku eidams, daug žvėrių sutikau, bet nei viens nesutiko numirt, o žudyt džentelmenui nedera ir širdis silpna – rankų pakelt neleidžia.
Tai ir sėdžiu basas - nė batų apsiaut nespėjau. Tos moterys... musiau jų giminėj žodžiui džentelmenas atitikmens nėr. O jei ir yr tai velniai jų nematė!
Prie vandens visos bėdos užsimiršt: ramu kaip grabe, liūliuoja bangos, raudonos saulės padabintos. Į pakrantę įsmigę nendrės vis primen, kad ir man kažkada į žemę smigt reikės, kad galvelė, rankelės išdžius ir braškės...
Vakarėja, slenka debesys vėjo genami, išgąsdinti.
Ir kai tik saulė irgi išsigandus susirinko savo spindulius ir dangaus karalystėn išskubėjo, mano valą baisingos jėgos tąsyt pradėjo. Per kutnerį džiaugsmo šiurpai nuėjo, akyse laimingos Vyrgos atvaizda nušvito, o burnoje net sočios vakarienės skonis pasivaideno.
Širdis džiaugsmo giesmes gieda!
Ištraukiu džiugiai šūkaudams, o ant kabliuko - žaliaplaukė, apkūni undinė. Rangosi, klykia, rankom skeryčioja.
Kojos pačios puolė bėgt, į maišą grobį dėt, bet kiek priartėjęs supratau, jog ne šiam pasauly mano širdžiai džiaugsmo giesmes giedoti.
Bronė Bronelė dumblais apsikarščius padėkojo už išgelbėjimą, mat ežers ją įtraukęs, paskandyti norėjęs... Apieškojau ar tik nebus kokį lobį dugne radus, bet kur tau...
Iš to įsiūčio atgal įmest norėjos!
Baigės kantrybė, namolio traukti reikia.
Apsidairiau ar nėr draudžiančių keturiom eit ženklų ir tuščiomis rieškučiomis, bet pilna skausmo širdimi, klūpsčiomis namo, namo...
Ten, kur laukia tik kaukianti pati ir išalkę katinėliai.
Kas, jei ne aš juos išvaikytų, akmenim apmėtytų...

Iš Vinco dienoraščio