Susirinko beveik visi, kas buvo vakarėlyje. Vaikinai kas juokauja, kas šiaip stoviniuoja. Mes mergaitės susėdome gonkelėse.  Kūliamąją atvežė gerokai po dešimtos. Kaip apsidžiaugė Levukas, pamatęs pilną kiemą vyrų. Kartu su juo atvažiavo keletas žmonių, bet ką tai reiškė, kai prie kūlimo reikia šitiek rankų. Palyginus su vakarykščia nuotaika, Levukas tiesiog švytėjo. Su visais pasisveikino, mums linktelėjo ir su visu būriu vyrų nuėjo į klojimą. Mes iš paskos. Kai kūliamoji buvo pastatyta į vietą, visi pasiskirstėme darbus. Kas į vieną šalinę su pėdais, kas į tuščią šalinę krauti šiaudų, kas su maišais prie grūdų, kiti nešioti grūdus. Aš gavau atgrėbt šiaudus nuo „rankovės“, kitos dvi mergaitės grėbt toliau nuo manęs, dar kelios – minti šiaudus, kuriuos jau pasiruošė keli vyrai  su šakėmis padavinėt į šalinę.
Pats Levukas , kaip ir sakė, užlipo prie „gerklės“, o prie stalo atsistojo nepažįstama mergaitė, kurią jis atsivežė iš Navikų. Jai reikėjo pjaustyt grįžtes ir paruoštus pėdus padavinėt Levukui. Prie jos dar du vyrai apačioj, turėjo žiūrėt, kad tų pėdų nepritrūktų.
   Prasidėjo darbas.
  Iš pradžių buvo lyg ir nieko, tačiau toliau darėsi sunkiau. Teko gerokai paskubėt, kad neužsikimštų rankovė.  Kūliamosios tarškėjimas, variklio dundėjimas užgulė ausis, o nuo dulkių ėmė peršėti akys.
Norint ką pasakyt, reikėjo šaukti visa gerkle, kad tave išgirstų. Riksmas, šauksmas iš visų pusių.
Po kiek laiko atėjo mašinistas, apžiūrėjo šalinę su pėdais  ir pasakė, tiksliau išrėkė, kad pietų pertraukos nebus. Negalima gaišt, norint užbaigt iki sutemstant.
  Nors darbas nenutrūko nė valandėlei, vis tiek pabaigėm jau prie liktorių.
  Gyvenau netoliese, todėl apsišvarint parbėgau į namus. Nusiprausiau, pasipuošiau ir nubėgau į pabaigtuves.
  Nustebau.
  Stalas nukrautas kaip vestuvėms. Kepta ir virta, riebi ir liesa mėsa. Šviežios ir rūkytos dešros su karštais troškintais kopūstais. Raudonas rūkytas kumpis, vištiena, alus ir saldumynai. Neužilgo atnešė ir vėdarų. Rausvai apskrudę, garuoja ką tik ištraukti iš krosnies.
    Atėjau truputį pavėlavus, todėl prisėdau ant suolo galo prie durų. Kiek pasiekiau, visko ragavau ir gerokai padirbėjus viskas buvo be galo skanu.
   Levuko kažin kodėl niekur nesimatė. Alų pilstė Levuko tėvas aukštas padžiuvęs žilstelėjęs seniokas. Motina gi, atvirkščiai - nedidukė storulė, vaikščiojo nuo vieno stalo galo prie kito, vis ragindama valgyti ir pristumdama lėkštes arčiau, kad nedrąsiems būtų lengviau pasiekti. Visas mergaites vadino martelėmis, o vaikinus ženteliais. Pastebėjusi mane ant suolo galo, net rankomis suplojo:
  - Vaje, gi tu mano mažulėle, kaip čia dabar ant pačio galo. Kodėl neini prie mergaičių? Einu pažiūrėt, ar neatsiras ten vietos.
  - Nesirūpinkit teta, atėjau truputį vėliau, todėl ir atsisėdau, kur radau vietos. Vis tas pats, vis tiek prie bendro stalo - pasakiau truputį nejaukiai pasijutusi dėl tokio jos dėmesio.
  Į pirkią įėjo mašinistas. Storulė kaip mat atsidūrė prie jo:
  - Dar vienas pavėlavęs. Prašom arčiau, prašom prie stalo. Tėvai, tu ten pažiūrėk, kad žmogui būtų kur atsisėsti, o aš atnešiu, ką nors karšto.
  - Nieko nereikia - atsikalbinėjo šis apsidairydamas ir, pamatęs toliau stovinčią kėdutę, nuėjo jos paimti. Atsinešęs pastatė gale stalo ir atsisukęs į mane pasakė:
- Man visai gerai bus ir čia prie panelės. Žinoma, jei ji nieko prieš.
Kai vaikščiojo po klojimą šūkaudamas, užsimaukšlinęs kepurę, visas dulkinas ir apkritęs šiaudais, pagalvojau:
- Na ir piktas diedas.
  Pagaliau ir įsižiūrėt geriau nebuvo kada, o dabar gi paaiškėjo, kad visai jauno vaikino besama. Iš karto pasidarė smagiau. Nieko aš jam neatsakiau, tik paklausiau:
- Ko taip vėluojatės? Mes jau seniai vakarieniaujam.
- Turėjau truputį darbo prie variklio. Reikėjo pasiruošti rytdienai. Ryt su tamsa važiuojam toliau.
  Atėjo ir šeimininkas su ąsočiu. Pripylė stiklinę alaus ir pastatė prieš svečią. Mano buvo pilna. Kokią radau atėjusi, tokia ir tebestovėjo. Mašinistas atsisuko į mane ir paklausė :
- Ar nepadėsit man?
- Neskanu. Jis rūgštus ir kartus. Kad būtų saldesnis, gal dar būtų galima išgerti - nusijuokiau.
- Saldus alus - tai nepavykęs alus. Jūsų alus puikus - pasisuko jis į šeimininką. - Be reikalo panelė negeria. Kiek tenka per sezoną ragauti, retai pasitaiko gero alaus. Bet vis tik. Pirmai pažinčiai, ar neišgertumėt? - jis vėl pasisuko į mane. Kai aš atsisakiau, jis išgėrė ir pastūmė stiklinę. Storoji šeimininkė privertė mašinistui pilną lėkštę vėdarų, nors jis ir gynėsi, sakėsi neseniai valgęs.
- O jūs, pasirodo, užkandžiaujat po truputį, tik mums neleidot pietauti - neiškenčiau nepastebėjusi.
- Jūs jau man atleiskit. Labai norėjau baigti iki tamsos. Nemėgstu dirbti naktimis, nors tenka.
- Nelengvas jūsų darbas. Per visą mielą dieną triukšmas, dulkės. Ar nenusibosta?
- Teisingai pastebėjot. Šiandien, po nemažos pertraukos dar nieko, bet , kai reikia per visą sezoną diena iš dienos, tai viskas įgrįsta iki gyvo kaulo.
  - O rytoj, ar toli važiuosit?
- Turiu prisipažinti, kad nelabai žinau. Aš ne vietinis. Pirmą kartą tuose kraštuose. Nežinau nei kaimų pavadinimų, nei kiek jie arti ar toli vienas nuo kito. Garbė Dievui, kad nebedaug beliko. Dar keletas kūlimų ir bus galima lengviau atsikvėpti.
  Kai vaikinai išėjo į lauką, iš karto praretėjo užstalė. Liko tik vyrai iš Navikų, kelios nepažįstamos moterys, mūsų mergaitės ir mes su mašinistu prie stalo galo.
  Pasirodė pagaliau ir Levukas, o kartu ir Jonukas su armonika.
- Čia tai bent - mačiau kaip sublizgėjo mano naujo pažįstamo akys. - Dar ir muzikantas.
- O kur šoksim, Levukai? - sujudo užstalėj mergaitės.
- Klėtyje. Aš jau ir šviesą ten uždegiau, kad matytųsi, pro kur įeiti.
- Einam pažiūrėt - suklego visos pakildamos. Aš irgi atsistojau pasirengusi bėgti su jomis, bet mašinistas staiga sulaikė mane už rankos.
- Ar pašoksit su manim, panele?
- Žinoma, būtinai - atsakiau ir atsisėdau atgal.
  Palaukę, kol Levukas pavaišino muzikantą, visi nuėjome į klėtį.
   Šokom visą naktį. Užmiršau ir apie tai, kad reikia viliot Levuką. Jau sužinojau, kad jis Pranas, pasakiau ir savo vardą. Jeigu buvo vietos, po šokio sėdėjome klėtyje, jei ne - tai ant prieklėčio.
Naktis, nors ir rudeninė, tačiau buvo šilta, rami ir maloniai gaivino.
  Jau aušo, kai nežinia kas pirmas prabilo apie namus.
- Kaip dabar bus? - pasidomėjau aš - tuojau reikės važiuoti, o jūs nemiegojęs?
- Nemiegojom visi - juokėsi Pranas.
- Man tai kas. Parėjus galiu miegoti nors iki vakaro, o jums gi reikės dirbti.
- Dėl tokios mergužėlės ir nakties negaila - šelmiškai pakuždėjo jis palinkęs prie ausies. Ir tai dar ne viskas. Atsisveikindamas Pranas man pabučiavo į ranką.