Aš negaliu nė karto per dieną nedirstelėti. Pro naujus žiūronus ar rakto skylutę. Mano kaimynė – tikra atvirkštukė. Ne kitaip. Aš nekalbu apie tai, kad ji keliasi tada, kai visi kiti parpia laimingi Bahamose. Ne. Ir ne todėl, kad ji valgo makaronus su cinamonu ir cukrumi ar ant sienos užrašo:

Aš myliu jūros sroves,
Kur nardo delfinai –
Šoka savo meilės šokį
Tau ir man...

Banalus meilės atvirukas. Bet kam tokius rašyti, kai tas Tu dar nėra Tu?  Lyg visur tąsytumeisi skėtį, kai nelyja, o užėjus darganai – jo net neišskleistum. Štai ką savo dienoraštyje esu brūkštelėjęs apie „atvirkštukę“:

Pirmadienis. 15.30
Dantis brūžina prieš pat valgį.
Prie sijono avi sportbačius.
17.00
Valgo bulves, nenusilupusi lupenų. Čiauškina žalius svogūnus.
18.14
Mankštinasi po užkandžių. Patefonas groja simfoniją.
21.00
Skalbia rankomis, nors turi skalbimo mašiną. Jos namuose nėra lygintuvo. Plaukus šukuoja pirštų debesėliais. Pasiūlė kavos  net nemirktelėjusi. Į kavą deda medų. Bučiuojasi neblogai - liežuvis lankstos kaip gyvatė. Save MESina ir vadina ropule.
24.00
Glosto kambarinių gėlių lapus. Kaire ranka kažką rašo, o dešine barbena į stalą.

Keistuolė. Verkia ir juokiasi, kai tik užsimano. Kaip vaikas, kuris tai nori ledų, tai džiaugias pirmąja pačiupinėta boruže. Atvirkštukė nesako man savo telefono numerio, nors paskolino man Frank Sinatros albumą. Kas per naivumas. O jei negrąžinsiu? Nors kai tik pagalvoju, kaip ji drąsiai išeina į balkoną – šlapiais plaukais ir veltiniu chalatu, ką tik prabėgusi vonios krosą... Pajuntu, kad negaliu neatšaldęs gerklės lediniu gurkšniu, toliau stūksoti jos „auros“ apsvaigintu fikusu. Kaip sunku būna tuomet padėti žiūronus...

Atvirkštukė puikiai sutaria su visais gyviais, kurių aš neimčiau į rankas. Rūpužės, varlės, driežai, pelės, širšės – ką nori, tą ir ima. Mintinai cituoja Romos istoriją. Laisvalaikiu graužia mokslines knygas užuot „sutraukusi“ kokį romaną. Gal todėl šita žiniuonė šokti pakviečia pirma. Kavinėje už save susimoka. Vairuoja mažą raudoną vabaliuką geriau nei mano geriausias draugas. Ir ji nedažo blakstienų...

– Labas rytas – drąsiai stukteli vidurnaktį. Apsiavusi šlepetėmis su gauruotomis auselėmis. – Ar negalėtum man padėt spintos pernešti? Sugalvojau apsukti savo kambarį aukštyn kojom.
Ir pamanyk Tu jai pasakyti ne. Kai šitaip šypsosi, tirta nuo gaivios nakties vėsos, garbanose supasi svajų maži angelėliai...

Aš juk geras kaimynas. Nesvarbu, kad mano draugė gyvena kitoje gatvės pusėje. Kad ji kartais su atvirkštuke kartu geria arbatą ir spalvina vaikiškus komiksus. Nesvarbu. Ji nepyksta. Juk atvirkštukė yra ne iš šio pasaulio. Ji – kažkoks materialus angeliškas Fata Morganos atspindys.

Ryt einu pas atvirkštukę prisipažint, kad aš parašiau ant sienos:

Delfinai meluot nemoka.
Jie skaito dangaus  apsakymus –
Tuos, kuriuos parašei.
Paskambink – Tavo kaimynas.