Nelyginant vėjas iš mano krūtinės
Pažiro lyg auksas skaisti nuodėmė.
Stovėjau apnuogintas – visko netekęs,
Atgavęs ramybę jaučiaus kaip akmuo.

Nejudintas vėjo, paspirtas pasaulio,
Nemąstantis garsiai – juk tai tik pradžia.
Pakilus link saulės išsinešei baimę –
Dabar aš palaimintas tavo ranka