Praėjo kelios savaitės. Vieną sekmadienio pavakarę atėjo draugė Petrutė.
- Kaip gerai, kad radau tave namie- apsidžiaugė ji. – Užėjau pas Onikę – nėra, užėjau pas Zoselę- nėra. Gal žinai, kur šiandien renkasi?
- Negirdėjau. Gal pas Budrį?
- Ten nieko nėra. Ėjau pro šalį, dar pasižiūrėjau. Tyku ramu, languose tamsu. Jeigu kas būtų, taigi nesėdėtų patamsyje.
- Tai gal prie malūno?
- Gali būti. Greičiau renkis ir einam pažiūrėti. Kad ne ten, tai kur kitur. Pasivaikščiosim, surasim, jei iš viso bus susirinkę.
  „Prie malūno“- tai reiškė pas Petraitį. Jų didelis vieno galo namas stovėjo pačiame miestelio gale, dviejų kelių sankryžoje, prie pat seno vėjinio malūno. Tiesa, tas malūnas seniai jau nebeveikė. Be vieno sparno rimtas ir liūdnas, kaip ir kiekvienas luošys, stovėjo čia nuo nežinomų laikų, tarsi žymėdamas miestelio ribas. Toliau nei vienoje, nei kitoje gatvės pusėje nebebuvo jokio pastato. Driekėsi pievos ir javų laukai iki pat tolimesnių vienkiemių. Vasarą čia vakarais rinkdavosi moterys pasitikti karvių, grįžtančių iš miestelio ganyklų. Pievoje visada būdavo gausu žydinčių gėlių, o pavasariais iš čia prisirinkdavom   sultingų rūgštynių šaltibarščiams.
  Kadangi namas stovėjo prie malūno, tai tas vardas taip ir prigijo. Niekas nesakė „ pas Petraitį“- prie malūno ir gana. Ir išvis miestelyje niekas pavardėmis nesivadino. Visi turėjo pravardes. Tur būt dėl to, kad buvo daug bendrapavardžių. Reikėjo gi skirti juos vieną nuo kito...
  Pataikėm. Kai įėjom, mus pasitiko Aldutė ir pakvietė prie stalo. Prie kito stalo galo sėdėjo jos brolis Adomas, du jo draugai ir pats šeimininkas . Jie žaidė loto. Čia radom ir Onikę, ir Zoselę, ir dar kelias mergaites iš kito miestelio galo.
   Kai vyrai baigė žaisti, Adomas paprašė tėvo:
- Ar neleistum, tėti, šį vakarą mums čia pasišokti?  Paskutinį kartą prieš Adventą.
- Dėl žibalo mes susimesim- įsiterpė vienas iš vaikinų. – Mes apie tai pagalvojom.
- Na ką čia su jumis padarysi- daug nesipriešindamas sutiko šis. Jam ir pačiam buvo malonu, kad jo vaikai linksminasi čia pat savo namuose prie tėvų akių.
- Tik žiūrėkit, kad viskas gražiai apseitų.
- Ką jūs, dėde, nebe pirmas juk kartas. Ar bent buvo kada kokių nemalonumų. Su mušeikom mes nesusidedam.
- Tai žiūrėkit. Neduok die, jeigu kas nors, kojos daugiau nekelsit į tuos namus.
- O mes, Aldute, ateisim rytoj ir išplausim grindis, kad tau nereikėtų- pasisiūlė kažkuri ir visi  nusijuokė, nors nebuvo nieko juokingo. Visada taip darom.
- Žiūrėkit, mergaitės, niekur nepabėkit- perspėjo jau dėdamasis kepurę Adomas. – Mes einam muzikanto parsivesti- ir abu su draugu išėjo pro duris.
  Kartu su muzikantu atgriuvo ir vaikinų būrys. Visi nusirenginėjo viršutinius rūbus, krovė juos vieną ant kito tiesiai ant grindų į kampą prie duonkepės krosnies. Susišukavę stoviniavo prie durų, o kai užgrojo armonika, čiupo mergaites ir ėjo šokti.
  Po vieno šokio dar nieko, tačiau po kito jau teko atlapoti  pirkios ir priemenės duris, kad iš lauko šaltas oras atgaivintų ir ištrauktų sukeltas dulkes. Vaikinai apgulė kibirą su vandeniu, o puodelis ėjo iš rankų į rankas. Puskibiris kaip mat ištuštėjo ir Adomas jį pačiupęs išbėgo prie šulinio.
   Tuo metu duryse pasirodė Levukas.
- Labas vakaras - peržengęs slenkstį jis pasisveikino, o arčiau stovintys jam atsakė.  Kadangi sėdėjau netoli ir ant suolo dar buvo laisvos vietos, jis nusiėmęs kepurę atėjo ir atsisėdo šalia manęs. Pasisveikinom.
- Dėl manęs gi, dėl manęs atėjo - apsidžiaugiau, bet neišsidaviau ir kaip niekur nieko paklausiau, kaip jis mus surado.
  - Išvaikščiojau visą miestelį. Kur tik pamatau šviesą languose, sustoju, paklausau ir, kai atėjau į tą galą ir iš tolo išgirdau armoniką, viskas pasidarė aišku.
- Ne nuo to galo pradėjai - nusijuokiau.
- O kas galėjo žinot? Ar visada čia renkatės? - paklausė kartu su manim nusijuokęs.
- Ne visada, bet dažniausiai. Dar pas Budrį, kai kada pas Ramelį, bet čia, jeigu tik leidžia, tai užvis geriausia.
- Ar seniai jau šokat?- staiga susidomėjo jis.
- Ne, ką tik atėjo muzikantas. Gal kokį porą šokių - atsakiau.
- Kaip smagu būtų pasišokti, bet aš tik trumpam. Turiu rūpesčių - apgailestavo Levukas, tačiau, kai tik užgrojo armonika, pašoko, sviedė ant suolo puspaltį, pagavo mane už rankos, išsivedė į vidurį pirkios ir mes pirmieji apsukome ratą.  Po to dar šokis, dar vienas, kol pagaliau jis susirūpinęs vėl ėmė rengtis.
- Kaip gaila, bet nebegaliu daugiau gaišti - pasakė man segiodamasis drabužį – tu žinai, pas mus rytoj kūlimas. Taip netikėtai. Buvo numatyta viduryje savaitės, o dabar jau ryt dienai turi būti viskas paruošta. Iš kur gaut taip greit žmonių?
Levukas kiek padelsė, kol vaikinai po šokio, kas iš lauko, iš priemenės susirinko į vidų, priėjo prie stalo ir kreipėsi į būrį:
- Vyrai, pas mus rytoj kūlimas. Visus, kas tik galit, kviečiu į talką. Mokėsim kaip už rugiapjūtės dieną. Kur gyvenam, žinot. Prašau susirinkt  dešimtą valandą ryte. Taip pat ir mergaitės. Kviečiu dar ir muzikantą pabaigtuvėm.
  Nuo stalo Levukas grįžo prie manęs ir norėjo atsisveikinti, tačiau aš nepadaviau jam rankos. Kad taip anksčiau, kokia kam bėda, bet, kai jau pradėjau viliot...
- Palauk, einu ir aš., Mama liepė ilgai nebūt - paskiau, nors jaučiausi labai nusivylusi. Maniau, kad atėjo dėl manęs, pasirodo, kad ieškojo talkininkų. Tiek jau to. Skubiai apsirengiau ir mes kartu išėjom į lauką.
  Oras buvo giedras ir vėsus, tačiau nešąlo. Po vakarykščio gausaus lietaus lomelėse laikėsi vanduo. Jose atsispindėjo žvaigždės. Jaunas mėnulis neskubėdamas tingiai pėdino  
dangumi, žinodamas, kad jo kelionei užteks ilgos rudens nakties. Kartkartėmis praskrisdavo viena kita, nežinia iš kur atsiradusi snaigė ir tirpo pasiekusi žemę.
- Kodėl taip su kūlimu nusivėlinot? - paklausiau.
- Tai ir yra visa bėda. Seniai galima buvo susitvarkyt, bet, kai sugedo kūliamoji, tai ir dabar tebestovi Navikuose. Daugiau kaip mėnuo praėjo, kol suremontavo. Dabar ji jau dirba, bet ir vėl... Buvo sakyta, kad viduryje savaitės, dabar jau pirmadienį. Ir dar taip vėlai pranešė, kad nežinau, už ko griebtis.
- O jei aš ateisiu, kokio duosi man darbo?
- Skirti pelus nuo grūdų.
- Aš tau ne pelenė.
- Aš tau ne močiaka ragana - juokėsi Levukas. – Jeigu norėsi, galėsi ant stalo padavinėt pėdus. Aš pats leisiu į mašiną.
- Ne, ant stalo bijau. Nepratusi nespėsiu. Pats žinai, kaip mašinistas pyksta, kai tuščia mašina tarška. Man ką nors su grėbliu.
Kai atėjom iki keliuko, į savo sodybą Levukas nepasuko. Palydėjo mane iki mokyklos, iki pat mažųjų vartelių ir neskubėjo atsisveikinti.
- Žiūrėk, nepramik - perspėjęs pamojavo ranka ir pagaliau mes išsiskyrėme.