Žmonių jau pilna salė. Pritrūko suolų. Nemažai stovinčių pasieniuose, o vyriškis vis tebesikrapšto. Pagaliau jis pasuka ratą ir, kai šviesa apšviečia paklodę, atsisuka į žmones ir oriai paskelbia:
  - Pradedam.
  Kurį laiką nieko nematyti, paskui iš apačios į viršų pradėjo kilti ir ryškėti kažkokie tai kontūrai. Lyg krūmai, lyg medžiai, Kristaus galva apjuosta baltu lanku, ranka, lazda. Kai pagaliau visas paveikslas pakilo iki reikiamos aukštumos, paaiškėjo, kad tai Kristus sėdi ant akmens, o aplink jį pasklidusi avelių banda ganosi.
Vyriškis atsisukęs į žmones pamokslininko balsu aiškina paveikslo prasmę, suka ratą ir paveikslas vis po truputį kildamas dingsta kažkur palubėje. Į jo vietą pradeda kilti ir ryškėti jau kitas paveikslas.
   Taip laukiau, kada gi pradės bliauti, judėti, šokinėti avelės, kada ims skraidyti paukštukai, kurie kabojo ore virš Kristaus galvos, tačiau paveikslas dingo su visom avelėm. Vietoje jo pakilo kitas.
   Tokia tvarka buvo parodyti visi Kristaus kančių keliai iki pat nukryžiavimo, prisikėlimo ir įžengimo į dangų.
  Tiesa, su tuo kilimu į dangų gavosi nei šis nei tas. Tai paveikslas nenorėjo kilti į viršų, tai pakilęs iki pusės sustodavo ir stovėdavo nei pirmyn, nei atgal. Keletą kartų ir šviesa buvo užgęsusi. Tie trukdymai buvo greitai likviduojami ir, galima sakyti, visai sėkmingai buvo prieita iki pat pabaigos. Tačiau kažkas atsitiko su aparatu.
   Kyla, kyla Kristus į dangų per visą paklodę rankas išskėtęs ir vietoj to, kad kiltų toliau į viršų, šmukšt atgal po stalu. Ir vėl iš naujo: kyla, kyla ir šmukšt po stalu.
   Salėje subruzdimas. Vieni prunkščia, kiti tyliai juokiasi, bet vyriškis pataiso aparato gedimą ir Kristus vėl kyla. Šį kartą pakilo daug aukščiau, jau ir kojos matyt, bet staiga vėl kažkas brakštelėjo ir Kristus vėl po stalu.
   Salė jau atvirai kvatoja. Tuo pat metu  kažkas nutiko prie salės durų. Girdėti bildesys, lyg vaiko verksmas.
  Visi atsisuko, o nuo pirmutinių suolų žmonės pakilo ir, atsukę nugaras į sceną, pasistiepę ant pirštų galiukų, kaklus ištempę stengiasi pamatyti, kas ten darosi.
   Štai kontrolierius sugavo tarp žmonių besislapstantį berniuką ir, nutvėręs jį už sprando, velka per salę link durų. Vaikas nepasiduoda, muistosi, raunasi atgal. Žmogus barasi, o vaikas žviegia. Pasirodo be bilieto įsmuko į salę nenaudėlis.  
  Čia įsikišo arčiau stovėję vyrai.
  - Paleisk vaiką, sukčiau. Pamanykit tik, be bilieto įlindo, o mes kaip durniai po du litus sumokėjom, o ką mums rodo?  Kristus į dangų niekaip neįžengia. Judantis kalbantis kinas... Kad jūs prasmegtumėt žmonių neapgaudinėję.
  - O ką? Ar paveikslai nejuda, o žmogus ar nekalba ? Ko dar reikia? - jau paleidęs vaiką atbulas, po truputį traukdamasis prie durų, kirtosi tas. Bet vyrai ne juokais įtūžo.
  - Užsičiaupk apgavike, dar mat tyčiosis! Kai gausi į marmūzę, žinosi, kaip žmones mulkinti. Sukčiai!
  - Taip jiems ir reikia, pinigus tegul atiduoda - girdėjosi pritariančiųjų balsai. - Per visą Lietuvą kiek žmonių apgavo? Ir dar kiek apgaus? Kiek pinigo į kišenius susižėrė!
  - Neleiskit pasprukt - jau visai agresyvių balsų pasigirdo iš salės. – Reikia gerai kailius iššukuoti, kad visą gyvenimą prisimintų. – Laikykit, laikykit, žiūrėkit bėga...
  Per šurmulį buvo sutaisytas aparatas ir Kristus pagaliau įžengė į dangų, bet niekam tas neberūpėjo. Vyrai stumdydamiesi spraudėsi prie durų, moterys sugriebusios juos už skvernų tempė atgal, neleisdamos įsivelti į muštynes.  Riksmas, keiksmai, bildesys.
  - Laikykit, turėkit, pagaukit! - šaukė iš visų pusių. Iki šiol ramių ir kantrių žmonių pilna salė virto išerzintų bičių aviliu.
Brendo skandalas.
  - Baigta. Šokių jau nebebus - pagalvojau pasibaisėjusi. – Tokia proga nueis niekais.