Nuskęsta žodžiai gilumoj
nepasakyti,
sugrįžta iš tavęs jų aidas nebylys,
mintyse
vėjo išvartytas miškas,
kalbėtis mudu galim tiktai akimis.

Nebesvarbu kodėl,
tačiau užgeso
akyse švietusi šilta ugnis,
akių kalba
už žodį išraiškesnė
pasako, kad mes tapom svetimi.

Vingiuoja per metus
pažliugęs takas,
kur laiko marios be vilties,
į dvi puses
skirtingas neša
mus vėjas plaukti be krypties.