Buvo mūsų miestelyje tokia biauri senė. Pamatys kurią iš mergaičių gražiau pasirėdžiusią, ar tai nauja suknele apsivilkusią, ar kokį vėrinuką ant kaklo pasikabinusią – ir pliurpia:
  - Be reikalo jūs biedniokėlės taip gražinatės, verčiau pinigėlius pataupytumėte. Gal manot su tais guzikėliais kokį ūkininkaitį prisiviliot?  Ne jums vargšėms ūkininkų sūneliai, saviems jūs bundininkėliams, prasčiokėliams berneliams skirtos.
   Kai pagalvoji, tuose jos žodžiuose buvo nemažai tiesos. Na ar ne tiesa, kad kai kurie miestelio vaikinukai pas ūkininkus tarnauja?  Kiti žiemą šiaip taip prastūmę, vasarai atėjus, griovių kasti išeina. Tie, kurie lieka vasarai namuose, irgi tik pas ūkininkus dirbdami padieniais darbininkais litą kitą užsidirba.
O jau mergelės, tai neklausk. Duktė šiaučiaus, duktė kriaučiaus, kelios grytelninkės, dar desimcininkų dukros, viena iš špitolės, o jau aš pati...
    Mano mama našlė – mokyklos sargė. Abi plaunam klases, valom langus, švarinam mokytojų kambarius, tvarkom aplinką. Už tai turim prie mokyklos nedidelį kambarėlį gyventi, apkūrenamą mokyklos malkomis, dar litą kitą į mėnesį gaunam, tačiau pas ūkininkus tarnaut manęs mama neleidžia. Padienėm darbininkėm mes su mama taip pat neinam. Išsiverčiam.
   Daug padeda miškas.  Kai tik baigiasi mokslo metai, iki pat kitų pradžios, mes iš miško beveik neišeinam. Kokios tik tuo metu prisirpsta uogos, išdygsta grybai, renkam, parduodam. Tokiu būdu sutaupom šiltesnei avalynei ar rūbui žiemai įsigyti.
  Kadangi jaučiuosi už visus varganesnė, tai tos bobos šnekos mane ypatingai veikė. Buvo pikta ir graudu visa tai girdėti:
  - Kas ji per viena, kad kaskart tą biednystę mums prikaišioja, akis bado? Ir be jos gerai žinom, kas esam ir jokių ūkininkaičių mums nereikia. Niekuo neprastesni ir mūsų berneliai, kad ir, anot jos, prasčiokėliai. Antai Lukšių Jonukas armonika grot išmoko. Dabar mes jau ir savo muzikantą turim ir, jeigu tik  kurie tėvai leidžia pas save jaunimui susirinkt , tai ir pašokti galim. Na, o einant į šokius  kas be ko pasipuošti trupučiuką reikia.  Argi biednai mergaitei jau ir gražiau apsirengti nebegalima?
Ir iš vis, ko ji iš mūsų nori, ko kabinėjas? Ko neišsitenka?  Kuo mes jai užkliūvam, ką blogą padarėm?
     Širdyje kaupėsi priešiškumo ir protesto jausmas. Norėjosi kaip nors ją sugėdinti, įrodyti, kokia ji bjauri ir neteisi. Norėjosi padaryt taip, kad vieną kartą užsičiauptų. Kaip tai padaryti - neišmaniau.
  - Bet palauk – kartą netikėtai šovė į galvą pasiutiška mintis. O kad taip iš tikrųjų pabandyt prisiviliot kokį ūkininkaitį, ką tada pasakytų ta senė? Ne vien iš jos, bet ir šiaip daug kartų girdėjau šnekant: tai viliojo, tai prisiviliojo, tai atviliojo, tai nuviliojo. Jeigu to nebūtų, gal nebūtų ir kalbama apie tai, nors kaip tai daroma, niekur neteko girdėti.
   Kartą atėjusi mintis, manęs jau neapleido.