Žinai, kaimynų būna visokių.

Antai manasis, iš dešinės.
Senukas vienišas kaip nemigo naktis.
Bet geras, nuoširdus, praėjęs karo negandus.
Reichstago šturmo menantis vaizdus.

O iš kairės – „debošas“ per naktis.
Kur akimis visi „užpiltomis“,
Kai sienos dreba vis labiau.
Nors snukį jam ne vienąkart daužiau.

O apačioj – seneliai du.
Kažkada buvo eiklūs kaip emu.
Dabar jau tik prie lango liūdesio pilnais veidais,
Ligų ir negandų išraižytais virsmais.

Viršuj – jaunuolis linksmas ir žavus.
Gyvenimas jam dar kol kas gražus.
Jaunyste trykštantis ir gyvybe –
Graži tokia jaunatviška diena.

Bet būna dar kaimynų kitokių.
Su kuriais gyveni kartu.
Lyg ir savi, bet lyg ir svetimi.
Jo statusas kitoks, bet tik kaimynu
                                            jį vadint gali.