Žvelgiu pro daugiaaukščio langą. Mano akys mato tai, ko kitos nemato: didelę plačią upę, žalią pievą ir du žmones.
            – Aušryt, einu maudytis, nenori drauge?
            – Ne, Arti. Gi žinai, kaip aš bijau vandens. Gal ir tu neik? Upė atrodo labai nerami...
            – Na gerai, einu vienas.
            – Tau nieko nenutiks?
            – Nesijaudink. Dėl tavęs ir iš kapo grįžčiau. Resurgam!*

Vaizdas mano akyse ima lietis. Dar matau jį, Artūrą, plaukiantį... Tiksliau, bandantį kapanotis... Ir save matau – spiegiančią ir bijančią liestis prie vandens. Žvelgiu pro daugiaaukščio langą. Kitų akys mato tai, ko manosios nepastebi. Kiti mato sniegą, saulę, šiltą žiemą... O aš žiūriu į kaimynystėje stovintį daugiaaukštį ir jo langų stikluose bandau įžvelgti Gyvenimą. Netyčia išsprūdusios ašaros sulieja vaizdą, ir aš jį pamatau. Tikrąjį Gyvenimą. Langų stikluose blykčioja saulės spinduliai. Susiliejęs vaizdas mano akyse tampa aiškesnis... Sakoma: „pamačiau gyvenimą ryškesnėmis spalvomis“. Kvailiai. Argi jie nežino, kad gyvenimas bespalvis?

Tu iš tos nuolat judančios masės, besivadinančios Gyvenimu, pasitraukei. O sakei „resurgam“. Aš dar tikėjausi. Dar laukiau, spalvinau piešinį ryškiais dažais. O šiandien paveikslą suplėšiau... Jis ne toks turėtų būti.

Gyvenimą atspindi tuščias lapas... Tuščias lapas, kuriam kvailas žodis „resurgam“ nieko nereiškia – gali jį parašyti, bet kas nors vis tiek paims trintuką ir nutrins. Beprasmiška ko nors tikėtis, jei žinai, kad to nebus, tačiau visad verta kuo nors tikėti. Tu man tarei „resurgam“... Žvelgiu pro daugiaaukščio langą ir laukiu – o gal tu dar sugrįši...
_
*prisikelsiu