Petrašiūnas – stambus, barzdotas, vidutinio amžiaus krizės ištiktas vyriškis. Gyvena susimetęs su dažyta blondine, kuri primena anaiptol ne Olialia mergaitę, o trigubu pudros sluoksniu pasidengusią turgaus bobikę su cigarete rankose. Jie abu – siaubingai sudėtingos asmenybės. Kai iš ryto ponas Petrašiūnas neranda kojinių, apie tai sužino visi namo gyventojai. O kai Petrašiūno sugyventinė randa jo kojines (pagal kvapą), tėškia jas jam į snukį šaukdama:
– Asile, aš tau sakiau ir sakysiu – nedėk savo dvokiančių kojinių kur papuola, nes sukišiu tau jas į burną!
Bet Petrašiūnas nenusileidžia:
– Kai drabužių priperku, tai jokios kojinės neturi reikšmės, o kai jau su tais pačiais rūbais kelias dienas vaikštai, tai uoslė atsigauna ir suraganėji visiškai!

Iš tikrųjų šis kivirčas yra toks dažnas, kad nė vienas kaimynas tiesiog nebekreipia dėmesio. Kiek apsipykę balandėliai vėl susitaiko ir išdidžiai žingsniuoja prie savo merso, ištaigingai stovinčio geriausioje aikštelės vietoje. Vieną kartą šis didelis mersas gerai gavo į kaulus. Ne tik mersas, bet ir pats Petrašiūnas. Mat netyčia įvažiavo į Baranauskienės gėlių darželį. Būtumėte matę, koks skandalas kilo! Senoji Baranauskienė, pasiėmusi nedidelį grėbliuką, ėmė taip daužyti dailųjį mersą, kad daužymo aidas skersai išilgai rėžė apylinkes. Pusė kaimynų išlindo pro langus ir grožėjosi tragikomedija. Petrašiūnas, išlipęs iš skaldomo merso, pradėjo plūsti senolę, keiktis ir pagrasino, kad išraus visas jos pinavijas ir ištaškys visus krūmokšnius. Po tokių žodžių senolė užsimojo grėbliuku ir šveitė jį į Petrašiūną, kiek tik sveikata leido. O leido, palyginus, labai daug... Po smūgio į pilvą (gerai, kad jo pilvas – tik bereikalingų riebalų saugykla) Petrašiūnas susirietė ir, dar truputį pagrūmojęs pirštu, įsėdo atgal į mersą. Šią kovą tąsyk laimėjo Baranauskienė. Bet viską mačiusi Petrašiūno sugyventinė, raukšlėtoji blondinė, nutarė viso to taip nepalikti ir atkeršyti senajai nukaršėlei. Po kelių savaičių, kai aistros nurimo, o Baranauskienės gėlės buvo pačiame pačiausiame gražume, blondinė nutarė veikti. Palaukusi nakties gilumos, kol kaimynai nebešniukštinės aplink ir nueis miegoti, keršto trokštanti Petrašiūno bobelė nupjovė visas gėlės, išmynė darželį ir ant šaligatvių pribarstė žemių. Baranauskienės valdos buvo visiškai nuniokotos, o blondinė lyg niekur nieko grįžo pas Petrašiūną ir jie abu, pasijuokę iš subtilaus darbelio, sukrito miegoti.

Šešta valanda ryto. Į Petrašiūnų duris kažkas triskart pabeldė. Niurzgėdamas Petrašiūnas išlipo iš lovos ir tartum girtas nulingavo iki durų. Atidaręs jas kaip mat išsiblaivė. „Šakės, mentai!” – atgimė sunki mintis.
– Labas rytas, čia gyvena Aldona Jankauskaitė? – rimtu balsu nurėžė vienas iš policininkų.
– Jo... O ką? – tarytum nerūpestingai ir nieko nesuprasdamas paklausė Petrašiūnas.
– Pakvieskite ją, – paliepė. – Ir lipkite su mumis žemyn.

Petrašiūnas pažadino blondinę (kaip jau dabar žinote Aldoną), ir jie abu murmėdami viens kitam, kad niekas neįrodys jų kaltės, nulipo žemyn. Ten stovėjo įširdusi Baranauskienė ir dar keli kaimynai. Policininkai parodė pirštu į darželį. Petrašiūnas ir Aldona apsimetė nustebę ir paklausė, kuo jie čia dėti bei pasakė, kad šiąnakt kietai miegojo, taigi negalėjo taip padaryti.
– Ak, sakote, negalėjote? – nusijuokė policininkas. – Pažiūrėkite į iškabą, kurią prieš tris dienas pakabino: „TERITORIJA FILMUOJAMA VAIZDO KAMEROMIS“.

Ir taip nedorėlė gavo pasižiūrėti gražų filmuką apie tai, kaip naktį lyg pamišusi niokojo bobulės darželį. Vargšas Petrašiūnas. Jam teko sumokėti tokią didelę baudą, kad daugiau ilgai negalėjo nupirkti savo bobelei rūbų, o tai lėmė didelius kivirčus, kurių su malonumu klausėsi kaimynai ir prunkštė į delną.