Saulė protuberantų pirštais, ilgais ir karštais,
Glosto Kosmoso tamsą ir meile liepsnoja,
Ir degdama tarytum didelis Joninių laužas,
Meilės šilumą skleidžia – save aukoja.

Ir taip gera gyventi visiems, kol Saulė gyva,
Kol jos paviršiuje magnetinės audros šėlioja,
Kol tūkstančiai tonų Saulės dulkių tarsi lava
Žemės magnetiniam lauke dar banguoja.

Žiba neoninėm lempom šiaurės pašvaistės,
Bėga metai kaip akimirkos visatos beribiam laike.
Saulė dosniai atominį kurą negailėdama švaisto,
Nes šildo savo planetas, o Žemėj – tave ir mane.

Praeis penki milijardai metų amžinybei pro šoną
Ir ateis toks laikas, kai Saulė palaipsniui atvės,
Išsiplėtus pavirs žvaigžde didžiąja raudona
Ir prieš mirtį liguisto karščio pliūpsniais žėrės.

Kaip krematoriume savo ugnimi alsuojančiu delnu
Sudegins visas planetas meilės ugny begalinėj,
Sudegins gyvybę, išgarins jūras, sulydys kalnus,
ir Žemės paviršius suliūliuos tarsi jūra ugninė.

O Saulė žiaurų savo likimą pasitikdama narsiai
Ir baigdama degti kruvinu kamuoliu ugniniu,
Paskutinę sekundę atsisveikindama garsiai,
Sudrebins Visatos platybes galingu sprogimu.

Pasklis atsisveikinimo telegramomis po visą Visatą
Milijardai tonų laisvų branduolių suirusios materijos,
Vietoj Saulės tamsa atridens tamsos juodžiausią ratą,
Ir tuo dar nesibaigs paslaptingos Visatos misterijos.

Sprogimo centre liks baisiai tuščia tuštuma,
Beprotiškos likimo traukos sužydės juodoji gėlė.
Į ją nugarmės Erdvė, Laikas, Šviesa ir Medžiaga,
Ir šitaip Visatoj atsivers dar viena juodoji skylė.

Singuliariniam taške su kosmoso dulkėm sumišę
Mano atomai susilydys su šviesa, laiku ir erdve
Ir tarytum išnyks... Tik tam, kad iš niekur sugrįžę
Paslaptingai išnirtų visai kitame Visatos krašte.

Ir kad vėl su nauja jėga sužibtų Saulė jauna,
Kad suktųs planetos, sušildytos josios šviesos,
Kad atgimusioj Žemėj užgimtų gyvybė nauja,
Kad visa tai nesibaigtų ir kad būtų taip visados.