Horizonte, virš karpytos
Miško linijos,
Karo tamsaus debesies
Ranka.
Mes žiūrime, kaip ji
Juda, keičia savo padėtį,
Išskečia storus pirštus  ir
Ima šukuoti medžių viršūnes.
Vis labiau ir labiau
Artėdama link mūsų
Sode skendinčio vienkiemio.
Kai  didžiulis debesies šešėlis
Nukrenta ant gryčios,
Ant manęs ir senelės,
Aš susigūžiu,
Virpėdamas priglundu prie jos,
Galvodamas, kad didžioji debesies
Ranka be gailesčio pagriebs mane
Ir nusineš kažin kur toli, toli…
Senelė, švelniai glostydama mano galvą,
Ramina:
“Nebijok, tai ne piktas debesis,
Jam patinka glostyti miškus,
Laukus,
Pievas,
Žmones,
O ypač – vaikus”…
Nurimstu, stebėdamas,
Kaip, negarsiai šniokšdamas,
Debesis pakelia keistą ranką
Ir ima linksmai
Mosuoti plaštaka,
Kuri, įkliuvusi į sodą supančių
Beržų garbanas,
Akimirksniu dingsta…
O kai išnyra jau virš pievos,
Man pasirodo,
Kad tai visai ne ranka,
O sparnas.
Kaip troboje „Angelo sargo“
Paveiksle, kunigo padovanoto
Po pirmosios Komunijos…
Senelė man pritaria.
Mes abu pamojuojam
Tolstančiam debesiui,
Ramiai praplaukusiam
Virš sodybos, su grakščiai nuleistu
Angelišku sparnu…