Tie tavo žodžiai... Jie niekur neišnyksta.
Jie taip giliai nusėda mintyse,
Užvaldo būtį, kuri laike sustingsta;
Laukimas susirangęs tvinksi gyslose.

Ir nepriklausomai nuo to, ar noriu aš, o gal nenoriu, -
Tai nepalieka nė akimirkai manęs.
Todėl  ramiai džiaugiuos, tikėdama, - abu to norim, -
Žavėtis momentais, kai įgyvendinam save,

Priglusdami švelniai, tarsi šventieji,
Tai smilkiniais, tai skruostais, - įstabu...
Ir kuždam tuos slaptus žodžius it  maldą, kaip aklieji,
Sunerdami pirštus, suvokdami, kas bus.

Atsižiūrėt negalim tų brangių mums bruožų,
Lytėjam juos, norėdami palikti atminty,
Bet taip, kad niekas kitas negalėtų, godžiai...
Nuščiūvame akimirkai, - vien tik todėl, kad tai neliktų praeity...