tai ne mistinis šėlsmas – tai aš išeinu lyg nebuvus
išsitraukus senus ir tamsius lagaminus būties
kažkada įtikėjus į Pranašo giesmę čiabuviams
ir į sėslią ramybę garbios ir dvasingos genties
jiems visai nereikės užsidėti liūdnumo peruką
ir net moti krante netikra popierine ranka
aš išeisiu tvirtai prisispaudusi žodį“nerūpi“
iškilmingai pažeminta ir per slaptai apspjauta
nejauku, kad žolėj besūpuojant pavasario pulsą
susigūžęs paliko pasaulį mažiukas svirplys
jis kitoks ir šiandien  aš prie jo patylom atsigulsiu
tik laukimo užmerksiu akis, kaip pavargęs karys