Žengiau tris žingsnius.
– Tik tiek? – išgirdau savo balsą.
Bet niekas neatsakė. Man niekas niekada neatsako. Gal tai man įaugę su krauju. Juk nieks su manimi nešneka kaip su normaliu žmogum. Gal dėl to, kad aš visą laiką tyliu.
Bet kaip man kalbėt, jei burna užsiūta? Nematomais siūlais. Žinoma, kai labai noriu, galiu tuos siūlus praverti... NE, TU NEGALI. Taip, aš negaliu.
  Žengiau du žingsnius.
– Kodėl? – paklausiau.
Bet nieko nesigirdėjo. Niekas niekados manęs negirdi. Tai išskirtinis mano charakterio bruožas. Aš nesuprantu, gal visi atsitvėrė tylos siena nuo manęs, ar ką... O kartais norėčiau ką nors išgirsti... NE, TU NENORĖTUM... Taip, aš nenorėčiau.
Žengiau vieną žingsnį.
– Dėl ko? – tyliai sušnibždėjau.
Pauodžiau orą. Aplinkui žydėjo gėlės, bet aš nejaučiau jų kvapo. Kodėl? Juk aš norėčiau... NE, TU NENORI. Taip, aš nenoriu...
Likau vietoje.
– Kam? – garsiai sušukau.
Priliečiau pirštais medį. Bet nejutau nieko. Nei jo įdubų, nei šiurkštumo. O kartais taip norėtųsi... NE, TU NENORI. Taip, aš nenoriu...
Žengiau tris žingsnius atgal.
– Kas? – mano skruostu nuriedėjo ašara.
Paliečiau liežuviu vandenį. Bet nejutau jo skonio. Niekad nejaučiu. Kad ir ką bevalgyčiau, vis tiek tas pats. Gal ir galėčiau pajausti skonį, jei manęs nebūtų surakinęs ledas... NE, TU NEGALĖTUM. Taip, aš negalėčiau.
Bet ne. Aš meluoju. Aš noriu viso šito. Noriu. Tik negaliu. Negaliu to pasiekti. Negaliu pralaužt tų ledų mano širdy... NE, TU NEGALI. NE, TU NENORI. TU ESI TIK KVAILA BEJAUSMĖ LĖLĖ. TU ESI ŠALTA. NEJAUGI PAMIRŠAI KĄ ŽMONĖS SU TAVIMI PADARĖ? TU NENORI NIEKO.
...Taip, aš nenoriu nieko...
Dar viena ašara nukrito ant žemės. Ir viskas. Paskutinė ašara.