Vėl sėdžiu po apelsinmedžiu...
- Šis medis turi savo istoriją – gal tau ją papasakoti?
- Ne, aš ją žinau – tu man ją vis pasakoji ir pasakoji... Nors kiekvieną sykį ji skamba vis kitaip... Pasakok nuo pradžių.
- Nuo jo atsiradimo?
- Taip.
- Mano mama sugalvojo baisiai įdomų dalyką – gimstant vaikui pasodinti medį. Mano vyresniojo brolio gimimo dieną buvo pasodintas ąžuolas, nes brolis gimė sveikas ir stiprus. Ir augo jis, kartu su tuo ąžuolu, stiprus. Na, o aš gimiau tada, kai mano tėvai atostogavo pietuose. Net nežinau, kodėl mama pasirinko apelsinmedį. Gal ji norėjo, kad būčiau šiltas, draugiškas žmogus?
- Tuomet jai pavyko.
- Nesišypsok. Nedraugautume – taip nesakytum. Ne! Nebučiuok manęs – nespėsiu papasakoti. Taigi... Su tuo apelsinmedžiu,- savaime suprantama,- augau ir aš. Nežinau, ar visi apelsinmedžiai pradeda vaisius vesti tokiu pačiu metu – po aštuoniolikos metų, ar tik maniškis – tada sutikau tave.
- Nors tas apelsinmedis ir sužydėjo, davė vaisių tavo mamai tai nepatiko.
- Visos mamos tokios dukrų vaikinai kažkuo nepatinka.
- Gal... Tu užsimiršai – pasakok toliau – apie mūsų išvyką.
- Prieš tai pasakysiu, kad tąsyk ant medžio užsimezgė septyni apelsinai – ir dabar jų tiek. Gal gali paduoti man vieną?
- Prašau.
- Ačiū. Taigi... tu pasiūlei savaitei nuvykti į kaimą pas... pas ką?
- Pas mano senelius prie ežero.
- Taip, žinoma... Pirmąją dieną beveik nesimaudėme – tu man tik aprodei kaimelį. Paduok antrą apelsiną.
- Prašau.
- Ačiū... Ką mes veikėme antrąja dieną? Deginomės? Vėl likome be maudynių. Trečią dieną... Paduok apelsiną... Mes maudėmės daug – tu bandei mane išmokyti plaukti.
- Kaip nustebau, kai sužinojau, kad nemoki!
- Ir užsispyrei išmokyti.
- Aš turbūt nekoks mokytojas...
- Cha! Gal... Tau nepavyko manęs išmokyti nei trečią, nei ketvirtą dieną. Paduok apelsiną. Ačiū.
- Penktą dieną pamokas teko nutraukti, nes tu pasiilgai apelsinmedžio. Še apelsiną.
- Nesišypsok. Aš juk negaliu gyventi be jo! Teko laukti...
- ...ir nervintis...
- Kol mano brolis jį atveš,- jis mane nors supranta – pats su savo ąžuolu virur tamposi.
- Ir į darbą?
- O ką? Paduok apelsiną. Bet šeštąją dieną juk pramokau plaukti...
- Šuniuku.
- Nežvenk! Jeigu tu už plaukimą medalius gauni, dar nereiškia, kad visi privalo gerai plaukti.
- Septintasis apelsinmedis – septintajai dienai.
- Kokios gražios lelijos augo ežero vidury! Iš pradžių norėjau tavęs paprašyti, kad nuskintum man jų, bet vėliau panorau pati tau padaryti staigmeną – nuskinti jų. Neįsivaizduoji, koks buvo šaltas vanduo! Paplaukusi tolyn, labai pavargau, bet lelijos buvo šalia – pagalvojau – pasieksiu. Nežinau, kas nutiko,- gal koja į stiebus įsipainiojo,- bet mane ėmė tempti gilyn. Vanduo užliejo galvą, pabandžius šaukti – pateko į plaučius. Gerai, kad tu mane išgirdai – plaukei man padėti. Ir ne vienas – su kažkokiu draugu. Išpainiojai mane ir perdavei draugui. Pats įstrigai. Tavo draugas atplukdė mane į krantą
ir nuplaukė ieškoti tavęs. Bet tu paskendai...
- Tokia visų nuomonė.
- Iš tikrųjų nuskendo tavo draugas – tu juk sveikas gyvas sėdi prie manęs!


- Na, eime? Gal užtenka sėdėti po medžiu?
- Sveika, sesele. Man jis patinka. Susipažinkite su mano draugu – Luku.
- Sveikas, Lukai.
- Sesele..?
- Ką?
- Jis juk jūsų paklausė!
- Atleisk – užsisvajojau. Ko jis paklausė?
- Koks jūsų vardas?
- Aistė. Neišgirdau. Eime greičiau – apelsinmedį vėliau nunešime


- Ta naujoji pacientė!
- Geriau sakyk tas jos medis!
- Ir jos įsivaizduojamas draugas – šiandien mane su juo „supažindino“. Ji – seselių košmaras! Įsivaizduoja, kad jos draugas kažką sako ir reikalauja atsakyti.
- Jos to draugo vardas – Lukas?
- Berods... O ką?
- Na, juk jos vaikinas nuskendo ją gelbėdamas – jo vardas – Lukas.
- Dėl jo ji išprotėjo?
- O taip... Bet savo apelsinmedžio nepamiršo...
- Kur tau?!? Suniokotume jį – ji ir medį išsigalvotų!
- Seselės! Vėl apkalbinėjate? Nuneškit apelsinmedį i dvidešimt septintą palatą!