Prieššventinė ruoša Jormantienės sodybėlėje šiek tiek užtruko. Rytą pakilusi iš lovos Stasikė pasijuto negaluojanti. Jai skaudėjo galvą, ūžė ausyse ir viskas sukosi  ratu. Net į lovos galą turėjo įsikibti, kad nesukluptų.
- Mama, man labai negera- pašaukė ji.
Motina jau buvo atsikėlusi ir triūsė apie krosnį. Išgirdusi šaukiant, viską metusi atėjo.
- Kas yra? Ar skauda kur?- paklausė susirūpinusi pridėdama ranką prie Stasikės kaktos.
- Labai skauda galvą ir taip sukasi, kad negaliu pastovėti.
- Na, ką gi ir nebestovėk- pasakė atimdama ranką nuo kaktos. – Gulk atgal į lovikę. Neišsimiegojai, prisinervinai ir tiek. Kai gerai pailsėsi, matysi, kaip viskas praeis. Tik pasistenk nieko negalvoti ir kaip greičiau užmigti- dar patarė ir nuėjo kurti ugnies.
Stasikė nusisegusi sijoną atsigulė atgal į lovą. Motina tiesą sakė, ji jautėsi išsekusi. Gulti ėjo vėlai, o ir atsigulusi ilgai negalėjo užmigti. Daug galvojo, verkė ir tik visiškai nusikamavusi snūstelėjo tik paryčiais. Kai vos tik pakirdusi mama pradėjo brazdinti puodais, Stasikė atmerkė nuvargusias, perštinčias akis. Taip, jai reikia užmigti ir gerai pailsėti. Tik ar pavyks? Vos tik spėjo užsimerkti, tuojau vėl prisiminė vakarykštį vakarą, su visom smulkmenom. Atkakliai skverbėsi į galvą tos pačios mintys , iškart išblaškydamos visą miegą ir ramybę. Nors ir labai stengėsi, tačiau nesisekė nuvaryti šalin įkyrių minčių.
Kol motina kūrė ugnį ir šėrė gyvulius, Stasikė neužmigo.
-  Žinai, mamute, aš negaliu nusiraminti, nors ir labai stengiuosi.
- Praeis, vaikeli, praeis- nuramino ši, paglostydama jos plaukus. – Geriau jau dabar pakentėti, negu kad paskui būtum kentėjusi visą gyvenimą – pasakė ji švelniai. Paskui surado minkštą drobinį skudurėlį, sumirkė jį rūgštyje ir uždėjo Stasikei ant kaktos.
- Šitaip bus geriau- kalbėjo motina apkamšydama antklode dukters pečius ir sėsdama šalia ant lovos krašto. -Rūgštis atgaivins akis ir galva nustos skaudėti, o kai užvirs vanduo, užpilsiu žolelių arbatėlės. O gal valgysi ką?
- O ne- net nusipurtė Stasikė.- Apie valgymą nenoriu net pagalvoti.
Moteris dar apklostė dukters kojas , pakamšė pagalvį ir švelniai glostydama galvą su didele meile ir pasididžiavimu ilgai žiūrėjo jai į akis. Vakar joms net pasišnekėti neteko. Adoliui išvažiavus, Stasikė vėl pratrūko  verkti. Motina manė, kad geriau nė nemaldyti jos, o leisti išsiverkti, nors pati nebeišmanė, kaip būtų buvę geriau.
- Nesigailėk nė trupučio, vaikeli- guodė tada ją motina. – Kiek tik aš žinau, tokios vedybos niekam nesuteikė laimės, bent jau nė viena marti nebuvo laiminga biedna į turtingus namus nutekėjusi. Vien jo tetulę prisiminus, kūnas pagaugais nueina. Nebūtum nei tu patyrusi ten laimės. Ašarų pakalnė ten tavęs laukė, vaikeli.
-Bet, mama, matei koks jis? Koks gražus, o aš galvojau, kad jis mane užmiršo.
- O kuo jau blogesnis Zenonas? Tiktai tiek, kad mažiau blizga? Ar tik ne tas tau ir susuko galvą. Šitoks tai visų išsvajotas Adolis, visų trokštamas, visų grobstomas. Darbo pats nedirba, ko jam nebūti išsipusčiusiam? Laimė, kad taip pasibaigė, o tai vienas Dievas žino, prie ko galėjo prieiti. Aš ir pati kalta, kad nesupratau, kad nieko nežinojau, nors nujautė mano širdis. Tu, Stasike, brangink Zenoną. Gauni labai jau vertą žmogų, tokių retai pasitaiko mūsų laikais.
  Stasikė nuraudo, tačiau motina to nepastebėjo.
- Aš nieko nesakau, Zenonas man labai geras ir nuoširdus- skubiai pritarė ji. – gal ir labai jo gailėčiaus...
- Kam tu juos lygini, vaikeli? Juk jie kaip dangus ir žemė. Pas Adolį turėjo būti viskas kas gražiausia, kas geriausia: ir trobesiai, ir arkliai, ir ūkis. Na ir moteris prie šono turėjo būti gražiausia. Tik va- tu iš neturtingų, todėl paslapčiom,  niekam nematant. Oi, nelaisvas jis žmogus tais savo turtais aptinęs. O vakar jį pas mus atginė ne meilė, o puikybė ir tik dėl to, kas Zenonas atsirado. Pas mus namuose jis tik vienintelį kartą yra buvęs ir, neskaitant vakar dienos, daugiau nė karto neperžengė mūsų namų slenksčio.  Iš kur jis taip gerai žino, kad tu jį myli? Turėjai gi kartą jam apie tai prisipažinti?
- Aš nežinau... Jis netgi niekada apie tai manęs ir neklausė, o aš ,aišku, nieko jam ir nesakiau, nors man atrodė, kad aš jį labai, labai myliu. .
- Matai, vaikeli, kaip jis tave gerai permatė. Tu kaip ir visos buvai ant jo akis padėjusi. Jam ir klausti nereikėjo. Viską pats vienas už visus sprendė.
- Mama, bet per šv. Onos atlaidus jis man paslapčiom tikrą auksinį žiedelį padovanojo, nors aš jau seniai buvau nuo jo pasitraukusi. Aš parodysiu.
- Tokiam kaip Adoliui toks žiedas nieko nereiškia, nors jis ir yra gryno aukso- nusišypsojo našlė. - Dabar gi tą žiedą teks grąžinti. Tu dabar ir be jo turėsi ką mūvėti. Nežinojau, galima buvo dar vakar tai padaryti.
- Bet kaip dabar bus su Melanija ? Pakviesta į vestuves sakė, kad ateis su Adoliu, jei mes nieko prieš. Aš, žinoma, pasakiau, kad mums bus labai malonu, jei tik ji nepasididžiuos.
- Adolis ras kaip jai pasiaiškinti, kad nenori eiti į pajaunius. O po to ji tegu pasielgia, kaip jai atrodo geriau.
- Nenorėčiau aš dabar būti Melanijos vietoje- pasakė Stasikė ir saldžiai nusižiovavo. – Mama, uždenk kuo nors langelį, kad būtų tamsiau, man atrodo, kad dabar aš jau užmigsiu
Motina pirmiau atnešė arbatos su medumi, paskiau tamsia lovatiese pridengė langą ir po to dar sugrįžusi prie lovos sustojo kojūgalyje.
- Kai aš vakar išgirdau tokią jūsų geriau pasakius jo kalbą , buvau pasiruošusi priešintis, tačiau pamačius, kad tu abejoji, tylėjau ir laukiau. Nesigailėk, dukrele dėl to, kas įvyko.  Na ,Melanija ir Adolis to paties rato žmonės, ras bendrą rokundą. Tesižino, bet mes būsime čia nieko dėtos. Tu su Zenonu nepražūsi. Jie žmonės neturėdami nei šmotelio savo žemės gyvena geriau, nei kiti čielažemiai ūkininkai. Tai dėl to, kad netingi dirbti, moka tvarkytis. Jei viskas taip klosis, kaip jis yra sugalvojęs, netrūks jums duonos. O Zenonas tikrai tave myli...
- Tikrai, mama- leisdamasi į miegus, bet nenorėdama išsiduoti, ir perpus tegirdėjusi, ką kalba motina, kartojo Stasikė. – Man dabar palengvėjo ir džiaugiuosi, kad taip išėjo, nors buvo labai, labai sunku- pašnibždėjo apimta nuovargio ir visai nusiraminusi užmerkė akis.
- Na gerai, miegok sau vaikeli- nusišypsojo moteris- tau reikia labai gerai pailsėti.