lemtingai iš metalinio dėklo
tą paskutinę kovo naktį
plaučius pravirkdęs įkvėpimas
sieloj prasmes rauda pavertęs

rūkais tikru kubietišku dūmu
nakty šiltoj pavasario dvelksmo
ko netekau ir ką išvydau
gyvenimo kvapą išvertęs

į laimę kad laisvas nuo dūmo
kad laisvas nuo cigarečių
kad vėl galiu tave justi
tyras ore pavasarėjant

o skendau smarvėje primos
primadonos kuri negailėjo
jauno kūno visų pašaukimų
tikro noro išaugti į vėją

kubietiškas kansaras padėjo tašką
dvasios nuopuoliui beprasmiam
kai norėjosi nuskęst į kaifą
kuriam nereikia dvasios peno

tikrų pranašysčių rašyti nedera
lemtis delne ne kvailai akiai
plaučius pravirkdęs įkvėpimas
gyvenimą vartyte varto