Koks šiandien bangų ošimas! Banga kaip kalnas ritasi link tilto. Užlies ir mane? Sudūžta į metalinę tilto atramą, ištykšta, aplieja lentas ir, aišku, mane. Plyšiuose tarp lentų kariauja suputojęs vanduo iš apačios. Išsiveržia, pagauna ištiškusios bangos likučius ir nugarma atgal, žemyn. Veidas šlapias, ritasi lašai per lūpas. Sūru. Nauja banga nelaukia. Bloškiasi į tiltą, apipildama mane nuo galvos iki kojų. O ir kojas laižo ištryškęs per tarpulenčius vanduo. Vėjas stumia nuo tilto.
        Ir gerai!
        Vienu momentu atrodo, kad banga taip toli ir nepasieks manęs. Tačiau ji atūžia su įniršiu, suputoja apie kojas ir tempia smėlį iš po manęs. Jaučiu, kaip smiltelės teka per tarpupirščius. Po padais darosi tuštuma. Banga bando mane nusinešti... Nepajėgia. Tačiau žengiu atgal, nes atrodo, kad tuojau nugrimsiu su grįžtančia banga į tą putojančią juodumą. Gilumą.
        Nauja banga ritasi per grįžtančios bangos galvą, ilgais liežuviais išnyra į priekį, nulaižo smėlį. Susigeria į jį. Lieka tik putos.
        Pakeliu galvą nuo mezginio. Ir žiūriu į ošimo šaltinį: galingi eukaliptų lapijos kupolai linguoja, pinasi tarpusavyje, ošia, stūgauja. Aš kliedžiu atmerktomis akimis Palanga! Ar Lietuva? O gal namais?
        O ar aš turiu namus?...