Tiek pusdievių, pažymėtų pavasariu,
Jau ištisus metus neregėjau...

Kvailių motinos globą buvau irgi praradęs.
Įkvėpimas slampinėjo mieguistas,
Apsisiautęs būtuoju laiku,
Retkarčiais abejingai-
Lyg iš pareigybių sąrašo-
Vykdydamas savo misiją.

Neįtikėtina pavasario galybė-
Tokius sustingusius Dievo sąnarius
Keliom termometro padalom išlaisvino...

Praradęs orumą įkvėpimas
Į varnėno inkilą giesmių primėtė,
Ir varnėnas ėmė girtis, kad jos ten nebetelpa.
Tada įkvėpimas įsikibo šuniui į uodegą,
Ir ėmė abu provokuot visas broliškas būtybes,
Lyg to ir telaukiančias.

Šypsosi kvailių motina-
Leidžia suprasti, kad užsibus.