Lietus prapliupo prieš dvi dienas. Iš šiaurės atslinko sunki, juodai mėlyna debesų juosta, greitai aptraukdama visą horizontą. Rusva dykuma artėjant debesims nusidažė purvinai ruda spalva, tarytum kažkoks dailininkas, apsėstas idėjos pakeisti drobės foną, greitai ir ryžtingai, metras po metro, stumtų gigantišką teptuką dykumos paviršiumi. Charonas niūriai stebėjo kaip balkšva lietaus siena nenumaldomai artėja, ir kai smogė pirmas šuoras, pasijuto, lyg būtų įvažiavęs į gigantišką indaplovę. Priekinį stiklą užliejo taip, kad net paleidus valytuvus maksimalia eiga, galėjo matyti vos keletą žingsnių į priekį, ne daugiau. Kelias minutes vairavo lyg užrištomis akimis kol suprato, kad praranda bet kokį krypties ir judėjimo pojūtį toje vandens košėje.

Išjungti variklio nespėjo. Visureigis staiga sutrūkčiojo ir nespėjus susivokti kas vyksta, sustojo. Pakvipo svylančiu plastiku. Valytuvai sustingo įstrižai priekinio stiklo ir jų briaunomis kaip mat padėjo kliokti maži upeliai.

Charonas tik labai teoriškai įsivaizdavo variklio veikimo principą, bet suvokti, kad vanduo užpylė tai, kas turėjo likti sausa, buvo ne taip jau sunku. Atsilošė į sėdynę ir įsiklausė. Gaudė lietus, visureigio variklis tylėjo. Kelis kartus spragtelėjo jungikliu, indikatorių rodyklės net nekrustelėjo. Apsižvalgė, bet ką nors įžiūrėti per tirštą lietų, ilgais šuorais skalbiantį visureigio šonus, buvo neįmanoma. Vanduo tiško nuo visureigio, vėjas pagaudavo smulkius lašelius ir, įsukęs juos, viską apsiautė neperregima vandens emulsija. Charonas pagalvojo, kad jo laukia didelės problemos.

Jo supratimu, iki jūros liko kelios dienos važiuojant visureigiu. Pėsčiomis? Gal pora savaičių, ne mažiau. Krovinių skyriuje gulinti maisto kuprinė buvo bejėgiškai subliuškusi, bakas su vandeniu... Bakas tinka gulėti krovinių skyriuje. Einant pėsčiomis po svilinančia saule, keturiasdešimties litrų talpos bakas gali tapti įkyrių minčių priežastimi. Gal pavyks jį pritvirtinti prie kuprinės? Gal. Manęs tikrai laukia didelės problemos, dar kartą pagalvojo Charonas.

Tačiau problemos jau tapo kasdienybės dalimi kai paliko Slėnį. Ne, tikriausiai tada, kai paskutinį kartą vedė keliautojus į Slėnį. Kada tai buvo? Gal prieš savaitę, gal prieš dvi. Charonui pasaulis skilo į dvi dalis: iki Slėnio ir po Slėnio. Po Slėnio liovėsi skaičiavęs dienas. Nagrinėdamas nutrintą Džo žemėlapį apytiksliai įvertindavo, kiek truks kelionė nuo vieno taško iki kito, bet išnyko perspektyvos jausmas. Ką reiškia viena diena ar viena savaitė, kai turi marias laiko ir nė menkiausio supratimo, kur ieškoti siūlo galo? Charonui mirtinai reikėjo rasti siūlo galą. Vaikinukas tą vietą pavadino Ergo Sum. Labai simboliška, niūriai mąstė Charonas. Kažkur Sacharoje. Arba tai, ką galima pavadinti Sachara.

Pasaulio neaprėpiamumą, palyginus su gyvenimu prie Slėnio, pradėjo suvokti, kai priartėjo prie Miesto. Kada tai buvo? Gal prieš savaitę, gal prieš dvi. Pirmas ženklas buvo pilka kelio juosta vidury dykumos. Džo paaiškino, kad tai asfaltas. Charonas paprašė sustabdyti visureigį ir išlipęs kurį laiko žiūrėjo sau po kojomis. Asfaltas, pakartojo mintyse. Pasižiūrėjo į tolyn besitęsiantį kelią, išnykstantį kažkur ties horizontu, ir įlipo atgal.
- Nesuk sau galvos, - sumurmėjo Džo visureigiui pajudėjus, - jeigu suksi galvą dėl kiekvieno neregėto dalyko, bus tik blogiau.

Plentas buvo tiesus kaip styga. Aptrupėjusiais kelkraščiais, kai kur apneštas smėliu. Pasak Džo, labai senas kelias. Po kelių valandų monotoniško riedėjimo Charono žvilgsnį patraukė kažkoks taškas kelkraštyje. Neklausė Džo, kas tai galėtų būti. Stebėjo, kaip taškas pamažu artėja įgaudamas kontūrus. Kažkokia plokščia lenta ant dviejų stulpelių. Privažiavę arčiau pamatė skardos gabalą, išdažytą mėlyna spalva. Tiksliau, buvo galima spėti, kad kažkada tai buvo mėlyna spalva iš išsibarsčiusių lopinėlių, apsuptų rūdimis. Vienur kitur prasismelkė balti ženklai, keletą galima buvo išskirti visiškai aiškiai. „N.... Y.......... B... “, skelbė viršutinė ženklų eilė. Antroje eilėje per rūdis švystelėjo „...... KM“. Skelbimas liko už nugaros, Džo nesulėtino greičio. Pamatęs klausiamą Charono žvilgsnį paaiškino:
- Kažkada Miestas turėjo pavadinimą. Tėvas man pasakojo, kad jis čia buvo užrašytas.
- Koks pavadinimas? – paklausė Charonas
Džo tik gūžtelėjo pečiais. Patylėjęs atsakė:
- Žmonės jį vadina tiesiog Miestu. Patys, matyt, pamiršo. Aš ten buvau tik vieną kartą.
Charonas kreivai šyptelėjo. Džo išsišiepė ir atsakė:
- Gerai jau, gerai...
- O Džeideris? – paklausė Charonas
- Džeideris tik gandus rinkdavo iš keliautojų. Jis irgi Mieste nėra buvęs. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir tau nereiktų ten kišti nosies.

Abu nutilo. Charonas atidarė langą ir pakreipė į save šoninį veidrodėlį. Veidas kaip ir visų žmonių. Įrudęs nuo saulės, tiesi nosis, aukšti skruostikauliai ir lygūs juodi plaukai. Ragai, aišku, gadina bendrą įspūdį.
- Man reikės skrybėlės, Džo.
- O gal nori, kad aš pirmas apsižvalgyčiau? – paklausė Džo. Charonas atidžiai apžiūrėjo savo draugą. Džo giminė vienintelė iš buvusių Slėnio gyventojų galėjo pasigirti visiškai žmogiška išvaizda. Papurtė galvą:
- Ne.
- Kodėl?
- Man reikia pačiam viską girdėti ir matyti.

Tačiau iki miesto jie taip ir nenuvažiavo. Reiderių stovyklavietė buvo už gero pusdienio nuo Miesto. Ten jie turėjo atsikratyti nedidele elektroninio laužo dalimi mainais į maistą ir vandenį. Džo staigiai suktelėjo iš plento į provėžas šone. Tolumoje buvo matyti keletas statinių. Visureigiui artėjant Charonas atidžiai viską apžiūrėjo. Trys ilgi vieno aukšto pastatai, saulės išblukintomis medinėmis sienomis ir nedideliais langeliais ties stogo atbraila. Betono stulpeliai, ištempta aplink stovyklą viela, tuzinas įvairiaspalvių sunkvežimių už stovyklavietės ir kelios dešimtys pilkų palapinių, netvarkingai išsimėčiusių aplink tris pastatus. Žmonių nebuvo matyti, tik prie vartų abejingai sėdėjo pora barzdotų vyrų brezento pavėsinės šešėlyje. Džo sustabdė visureigį atokiau nuo jų. Tylėdami žiūrėjo, kaip vienas iš sargybinių lėtai atsistojo, kažką pasakė savo porininkui, užsidėjo tamsius akinius ir neskubėdamas nužingsniavo prie visureigio.
- Charonai, leisk man kalbėti. Mieste kaip nori, bet čia aš geriau žinau, ką daryti. Geriausia būtų, jeigu pridengtum ragus rankšluosčiu.
Jie nėra matę tavo padermės. Ir uodegą paslėpk.

Charonas išsitraukė iš kuprinės platų, baltą rankšluostį ir susuko virš galvos. Uodegą jau anksčiau buvo aprišęs aplink liemenį ir paslėpęs po marškiniais. Sargybinis prisiartino prie visureigio, rankoje nešinas kažkokiu įnagiu, panašiu į nedidelį pjūklą, tik platesnį. Sustojo iš Džo pusės ir ženklu parodė atidaryti langą. Džo pakluso, sargybinis pasilenkė ir nusiėmęs akinius apžiūrėjo visureigio vidų. Greitomis žvilgtelėjo į Džo, kiek ilgiau užsilaikė ties Charonu. Galų gale užkimusiu balsu paklausė:
- Ko reikia?
- Noriu susitikti su Ardinaldu, - atsakė Džo.
Sargybinis krustelėjo lūpomis, akimirką pagalvojo ir tarstelėjo:
- Atidaryk krovinių skyrių.
- Ei, Leo, - nustebęs atsakė Džo, - kas tau? Neprisimeni manęs, ar ką?
- Prisimenu, Džo. Atidaryk krovinių skyrių.
Džo kelias akimirkas dvejojo. Krovinių skyriaus atidarinėti jis nenorėjo. Elektroninio laužo ten buvo daugiau, nei reikėjo tam, kad Leo kiltų nereikalingų minčių. Papurtė galvą ir atsakė:
- Į mano krovinių skyrių niekas nosies nekiš. Tu mane pažįsti ir to užtenka. Pranešk Ardinaldui.

Leo neskubėdamas įsidėjo į priekinę savo odinio švarko kišenę akinius ir pasilenkęs prie Džo pasakė:
- Man įsakyta tikrinti visus visureigius, Džo. Tokie laikai.
- Kokie laikai, Leo? – paklausė Džo, - prieš mėnesį aš galėjau įvažiuoti į stovyklą nestabdydamas šito seno kledaro.
- Prieš mėnesį, Džo, aš budėdamas nesinešiojau palerio, - paaiškino barzdočius patapšnojęs per „pjūklą“, - o dabar nešiojuos. Atidaryk skyrių.
Džo susiraukė. Žvilgtelėjo į Charoną ir įjungė visureigio variklį. Atsisuko į Leo ir atsakė:
- Kaip nori. Tuomet mes važiuojam pas Kchanus. Perduok linkėjimus nuo manęs Ardinaldui, Leo.
Leo kilstelėjo ranką, rodydamas palaukti, ir apsisukęs grįžo prie pavėsinės. Trumpai šnektelėjo su savo draugu ir pranyko už vartų. Antras sargybinis liko sėdėti savo vietoje, tik neskubėdamas paėmė į rankas „pjūklą“, įrėmęs akis į visureigį. Džo nusikeikė po nosimi. Charonas atsiduso ir paklausė:
- Gal jie ką nors sužinojo apie įvykius Slėnyje?
- Gal... Velniai žino. Leo mane pažįsta daugybę metų. Senas girtuoklis, jis man LSD pigiau parduodavo. Neįsivaizduoju...
- Važiuojam iš čia, - pasakė Charonas.
Džo suniurzgė po nosimi.
- Ką ten murmi? – paklausė Charonas, žvilgtelėjęs į draugą. Džo nepatenkintas papurtė galvą:
- Pas Kchanus bus blogiau. Mes su jais taip gerai nesutarėm kaip su Reideriais. Ten su mumis į kalbas nesileis.
- Velniai nematė. Važiuojam.
- Kas tau nutiko? – nepatenkintas atsakė Džo, - palaukiam. Mums reikia maisto ir vandens.
Charonas gūžtelėjo pečiais:
- Mieste gausim.
Džo išplėtęs akis atsisuko į Charoną, buvo besižiojęs kažką sakyti, bet vartuose pasirodė Leo ir mostelėjo ranka. Džo spūstelėjo koją ir visureigis šoktelėjęs nuzvimbė į priekį.
- Džo, - tyliai, bet su įtampa tarstelėjo Charonas, - suk atgal.
Bet Džo nieko neatsakė, tik stambus jo sprandas paraudo. Visureigis pravažiavo pro vartus ir sukėlęs dulkių debesį sustojo prie vidurinio pastato. Džo atsisuko į Charoną ir suburbėjo:
- Lik čia sėdėti, aš sutvarkysiu reikalus. Stenkis nebendrauti su vietiniais. Sutarėm?
- Džo, čia spąstai, - aiškiai ištarė Charonas. Jis žiūrėjo pro šoninį langą į palapines. Iš jų išlindo keletas vaikų, buvo bebėgantys prie visureigio, bet visi sykiu sustingo vietoje, apsisuko ir nėrė atgal. Charonas pastebėjo ploną ranką, išlindusią iš vienos palapinės angos. Ranka truktelėjo virvę ir palapinės anga užsivėrė.
- Kokie, po velniais, spąstai. Mes su reideriais nuo neatmenamų laikų prekiaujam, - piktai atsakė Džo. Jis atidarė duris ir išlipo, - lik čia kol grįšiu.
- Džo, laikai pasikeitė, - pavymui spėjo mestelėti Charonas, bet Džo tik numojo ranka. Jis atidarė geležines, aprūdijusias pastato duris ir įėjo. Charonas daugiau jo nebeišvydo.

Jis akimirką padelsė ir persikraustė į Džo vietą už vairo. Visureigį buvo vairavęs keletą kartų. Negera nuojauta kuždėjo, kad artėja dar viena proga.