Veikėjai: Jis – džentelmenas su pilnomis, nors ir ydingomis kišenėmis. Daug dirba, bet vis tiek nieko neuždirba. Mąsto. Myli logiką. Nekenčia būrėjų ir šarlatanų, nesupranta visko, kas sietina su tikėjimu ar religija. Iš pakampių žiūri muilo operas, nors jų negali pakęsti. Neapkenčia tuščio skrandžio. Valdo TV distancinį pultelį geriau nei nuosavą liežuvį. Amžinai „kietas“ nepramušamas kiaušinio lukštas, bet susitikęs ryškiaplunksnį gaidį pragysta.
Ji – lakuoti nagai seniai viršijo teisėto ir nebaudžiamo ginklo ilgį. Verkia ne tik pjaustydama svogūnus. Mėgsta dovanas ir pataikavimus, bet tik iš Tų. Pasikliauja intuicija. Išpažįsta tūkstančius dievybių. Visada žino, kur geriausia įkišti ranką ar paslėpti vertingą smulkmeną. Pastebi ir užuodžia visur ir viską. Kalba net ir per sporto varžybas.  Vėmimo refleksas įgimtas, nors susilydo pamačius pirmą šokolado plytelę. Visuomet graži, kad ir ką besakytum.

Veiksmo vieta: tipinis butas daugiabutyje.

                                                       I.

Jis: Grįžau. Ratus užblokavo. Vos kojas parvilkau.
Ji: Tu ir vėl girtas? Kiek galima? Sriuba tuoj atauš.
Jis: Tik pora alaus su kolegomis „patvarkėm“ po rungtynių. Nusiramink. Kam tie priekaištai?
Ji: Negaliu pakęsti, kai Tu šitaip elgiesi. Visai manęs negerbi. Bent būtum paskambinęs iš darbo.
Jis: Kaip elgiuosi? Na, juk reikia žmogui atsipalaiduoti nors retkarčiais. Aš ne kiemsargis šuo, kad tupėčiau namuose.
Ji: Ar AŠ laikau Tave prirakinusi namuose? Tik vis dėlto norėčiau žinoti, kada man sriubą kaisti.
Jis: Žiūrėk, aš tuoj Tave pralinksminsiu. Ko Tu pyksti?
Ji: Aš nepykstu. Tu visai į mane nekreipi jokio dėmesio. Eitum valgyti kaip žmogus...
Jis: Kodėl taip sakai? Juk aš tau ir gėlytę parnešiau. Tik mašinoj palikau. Ratus užblokavo...
Ji: Kaip man ryt reikės iki parduotuvės nusivilkti? Kas iš tiesų nutiko? Ar viskas gerai?
Jis: Paprašysiu Vacio, kad pavėžėtų? Kas valgyti? Pilvas urzgia.  
Ji: Alkanas. Aš Tau ne tarnaitė  prie puodų. Dešimt kartų pasakiau, kad sriuba aušta.
Jis:  Duok bučkį ir baigta. Žinoma, Tu  ne tarnaitė.  Tik paklausiau.
Ji: Jis mat dar ir teisintis pradeda.

                                                                  II.    
  
Ji: Išeinu pas Elytę. Greit grįšiu.
Jis: Išeini? O kaip mūsų planai šiam vakarui? Jūs su Elyte kaip dvi tarptautinės davatkos vis kukuojat ir kukuojat.
Ji: Pats dar ne taip su Vaciuku prisiburbi. Lyg nebūčiau girdėjusi. Net juokinga būna.
Jis: Neburbam mes. Apie mašinas, svarbius reikalus pašnekam. O jūs, bobos, tik kiekvieną pažįstamą išrengti ir išmėsinėti mokat.
Ji: Pats Tu mėsinėtojas didysis. Kodėl nuolat vargšė Elytė užklūva? Na, norėjo pasirodyt, kalnų ledkalnius aukštakulniais paraižyti, ir tiek.
Jis: Tavęs pasiklausius atrodo, kad taip ir vaikaus visus su peiliu. Na, lėk jau. Aš į kiną ir su Vaciuku galiu nueiti.
Ji: O mano poreikių paisyti nereikia? Mano bilietą – Vaciui. Kitąkart galiu visai namo ir nebegrįžti...
Jis: Juk Tu visada gauni iš mano kišenės, ko nori. Ir kailiniai, ir indaplovė. Juk negaliu vienas namie kiurksot visą vakarą.
Ji: Dabar aš kalta, kad lieki namie vienas? Tik pamanykit. Nematau čia jokio preteksto pykti.
Jis: Ir ko Jūs, moterys, nuolat prie visko kimbat?

                                                      III.

Ji: Būk geras, išnešk šiukšles. Aš tokia pavargus. Ir nugarą maudžia...
Jis: Gerai, tuoj. Pasakyta – padaryta. Tik įvartį tuoj įmuš...
Ji: Taip ir žinojau, kad viskas per Tavo futbolą. Fui, kokia nuobodybė. Ant sofos net man vietos nėra.
Jis:  Jeigu Tau nepatinka futbolas, tai netrukdyk kitiems jį žiūrėti. Oi, tos moterys. Ne joms vyrus suprasti.
Ji: Negaliu pakęsti tokių tavo kabinėjimųsi. Rūpiniesi, stengiesi, kad vakaras būtų gražus, o jis... Nė ačiū nepasako.
Jis: Niekas nesikabinėja. Neišsigalvok. Kokia musė Tau įgėlė?
Ji: Tai dar ir musės vaidenasi. Na, palauk tuoj pritrėkšiu. Ir kodėl Tu mane taip kartais nervini...
Jis: Plati fantazija – Dievo dovana. Tik pažiūrėk, koks įvartis!