... Šešėlio judesys - juokingas... kai tu judi, jis įspūdingas... (autorė)




Viskas prasidėjo dvyliktą valandą dienos:
- Aaaaaa!!! – nuskambėjo pagalbos šauksmas. – Neeeaaa!!.. – suklykė ir pasileido bėgti link lifto. – Prašau, ten... – kojos pynėsi. - Padėkite!!! – skriejo balsas koridoriumi.
Vėliau nuspaudusi mygtuką ir visa išbąlusi, ji drebančiomis rankomis, link krūtinės spaudė rankšluosčius ir kūkčiojo, vos gaudydama orą.
Žinia, apie surastą moters lavoną, sukaustė visą viešbučio personalą: kilus sumaisčiai, iš kambarių rinkosi viešbučio gyventojai, būriavosi į mažas grupeles; tyliai kuždėjosi, išsigandę žvalgėsi aplink ir nerimastingai laukė iškviestos pagalbos.
Netrukus, atvažiavo blyksinti greitoji pagalba, o jai, iš paskos, ir mirganti policijos mašina. Kolegės ramino sėdinčią ant fotelio kambarinę, netyčia tapusią, baisaus įvykio liūdytoją. Miręs kūnas buvo skubiai išneštas. Vargšė kambarinė išleista namo.

Lavonas buvo rastas viename iš viešbučio „Hilton“ kambarių, mirusiosios kūnas aptiktas šiltas. Moteris gulėjo lovos viduryje, ant nugaros veidu į viršų, aukštai, virš galvos atmestomis rankomis. Palaidos plaukų garbanos išsidraikę į šalis, kaktoje, šalia sulipusių lipnaus kraujo sruogų, žiojojo gili, kirstinė žaizda.
Aplinkui ją, sujauktoje lovoje barstėsi sudaužyto stiklo duženos, išbarstytos cigarečių nuorūkos, tysojo pamesti drėgni rankšluosčiai. Krauju sutepta patalynė sustumta link lovos krašto, išvirtusios pagalvės ant grindų; mirusiosios akys buvo plačiai pramerktos, ji tarsi, žvelgė į lubas; veidas baltai išblyškęs, lūpos pravertos, kruvinos, nuogą kaklą puošė žėrintis, stiklinis papuošalas. Ant sutepto krauju rankos piršto, ji mūvėjo didelį, žaižaruojantį, stiklinės akies žiedą.
- Aaaa... – graudžiai verkė Džema. – Nesitikėjau, visiškai nesitikėjau... – ištarė nervingai gokčiodama. – Aš tik norėjau sutvarkyti kambarį, nieko daugiau... - giliai raudojo. – Kas galėjo šitaip pasielgti?.. Mes... dar vakar kalbėjomes, man sakė... - rinko žodžius. – Vakare klausiausi jos koncerto... ji, juk taip nuostabiai groja... – braukė ašaras ir dar labiau susigraudino. – Esu tikra, kad tai ji! Aš ją atpažinau...
Šalia pritūpusios bendradarbės guodė verkiančiają, viena nubėgo stilinės šalto vandens. Susirinkusiems aplinkiniams – Džema, tapo antra, iš eilės patraukusi dėmesį asmenybė. Kiek vėliau, ant laiptų pasirodė išnešamas, paklode uždengtas mirusiosios kūnas. Stoviniuojantys prasiskyrė į šalis ir sužiuro...
- Dieve, Dieve!.. Buvo tokia jauna, tokia talentinga... – pasigirdo giliai apgailestavusio, viešbučio vadybininko balsas. – Reikia pranešti jos šeimai. – nuskubėjo atgal į darbo kabinetą.
Viešbučio pagrindinis įėjimas užsivėrė. Išjungusios mirksinčias šviesas, mašinos išsuko į gatvę ir nuvažiavo. Sugrįžęs atsakingas vadybininkas atsiprašė, dėl patirto įvykio nemalonumų ir visiems patarė grįžti į kambarius. Taip ir nesulaukę norimo atsakymo, žiūrovai ėmė skirstytis.

Pro plačiai atitrauktas užuolaidas, ant kūno krito žaismingi, tarsi, pasiklydę lovoje, šilti saulės spindulių pluoštai...
Atgavusi sąmonę, ji atsimerkė. Netikėtas šviesos smūgis nudilgino akių vokus, sugėlė perštinčią gleivinę. Ji lėtai apsidairė: ant slidžių sienų liejosi ilgi, tarsi, besiliejančių spalvų paveikslai; spalvos lėtai tirpo į minkštą... artėjantį baltą skritulį – dėmę, ši, pamažu ryškėdama traukėsi atgal, kol virto atpažįstama... kabamaja lempos šviesa. Lovos patalynė, atrodė, vėrė stingdančiu šalčiu ir ji, pajutusi jo šiurpulį, susigūžė. Neužilgo, viskas stojosi į savo vietas. Paveikslai sugrįžo ant sienų. Priešais, ant netoliese esančio staliuko, išvydusi geltoną voką - jau pakilo jo pasiekti, kai netikėtai, žvilgsnis sustingo veidrodžio atspindyje, ir Meri, gana ilgai, apstulbusi, kažką atydžiai tyrinėjo. Tai truko amžinybę, laikas nekaltai tiksėjo: tik - tak, tik - tak... tarsi, taksometras, laikrodžio gegutė...
Atšalusiuose pirštų galiukuose, vokas buvo tuščias... Gerkle nuslydo pirmas kartus šleikštulys, tarsi, paliestas nuslinkusio, švelnaus oro gūsio kaltininkas.