Sekmadienį Adolis ramiai išklausė paskutinius Stasikės ir Zenono užsakus. Jo jau seniai viskas sugalvota ir apskaičiuota. Juk visada pasiekdavo tai, ko nori. Kaip tik dėl to jis šiandien visiškai ramus.
   Dėl Stasikės jis nė trupučio neabejojo. Klebonui gi, jei duoti kokią šimtinę, jis viską padarys kaip reik, nepaisys nei tetos svaičiojumų, nei dejonių, jeigu ji sumanys veikti per kleboną… Tiktai vienas žmogus jam kėlė nerimą. Čia Adolis bijojo ir su pinigais išsišokti, ir per mažai pasiūlęs save apjuokti. Jis jau kelintą kartą svarstė, bet nebuvo tikras, kiek kainuos atsikratyti juo.
  -Na vestuviniai apdarai , žiedai jokiu būdu nekainavo daugiau kaip 200 litų. Gal jis pareikalaus dar už kelionės išlaidas ir šiaip už kokias smulkias dovanėles?  Tada jeigu pridėti dar šimtelį, tai būtų jau tiek ir tiek su visomis magaryčiomis. Bet kiek pasiūlyti jam “atstupnų”? – čia Adolis turėjo dar kartą rimtai pagalvoti, nes jau šiandien pat buvo nusprendęs žūt būt susitikti su Zenonu.
  - Ar neužtektų taip kokį trejetą šimtelių?- mąstė Adolis.
  Prie tos sumos jis jau seniai buvo apsistojęs ir, jeigu tai būtų bet kuris iš vietinių bernų, jis būtų užtikrintas, kad už tuos pinigus jam pavyks pasiekti savo. Zenonas gi jam atrodė daug daugiau vertas vaikinas ir jis ,net tokią sumą asignuodamas , abejojo:
- Kažin kaip jis reaguos išvis į tokį dalyką? Jokiu būdu negalima sudaryti sąlygų deryboms. Esant tokioms aplinkybėms, kas gali žinoti, kiek Zenonas gali reikalauti, o jam vistiek tektų taikytis. Na, siūlyti reiktų tiek, kad iš karto padarytų įspūdį, parodytų savo pranašumą ir priverstų susimąstyti. Taip, trijų šimtų gali būti ir per mažai, turint reikalą su tokiu Zenonu.  Bet kiek? Gal net visi penki? Velniška suma.
  Jis pasvarstė ir nutarė, kad gal būt keturi šimtai - kaip tik tokia suma , kuri ir  padarytų reikiamą efektą, bet nesiryžo.
- Kaip bekalbėtum – daug. Kiek susidarytų iš viso? Aštuoni šimtai. Na, ko jis nustos ūkyje išmetęs tuos pinigus?- skaičiavo Adolis.
  Jo seniai buvo numatyta keisti Kaštaną į jauną širmo plauko drigantą.
-Kaštanas visai dar neblogas, pakeistų kurį nors silpnesnį darbinį arklį. O jei važinėtų jau su naujuoju trokštamu, tada ir bričką reikėtų įsigyti naują. Už tuos pinigus drąsiai būtų galima tai, o ir dar kai ką įsigyti. Geriau pagalvojus, viskas kokiems metams gali likti ir po senovei. Tiesa, jei teta tikrai sukiltų išeiti, jai reikėtų išskirti porą arklių. O gal su ja būtų galima ir kitaip susitarti? Iš galvijų tegu sau ima ką nori, bet dėl arklių…Ar negalėtų jis ir toliau išdirbti jos žemę savais, kaip iki šiol. Pasėti ir nupjauti, suvežti? Dėl darbo jėgos, tai geriau jai paimti kokį vieną žmogų metams, negu netekti bent dviejų arklių. Už išdirbimą teta ką kitam, taip pat ir jam galės atsilyginti nors už samdomą žmogų. Pagaliau praeis pasiūtimas, gal nieko nereiks ir jis rudens sulaukęs galės turėti ir jauną drigantą ir naują bričkutę. Na štai ir nieko baisaus. Pagaliau kam jis skaito visus aštuonis? Juk klebonui mokėti ir žiedai pirkti jam vistiek reikėtų. Viso bus tik penki šimtai, kuriuos jam teks atiduoti Zenonui. Taip susidėjus aplinkybėms, bus apsieita ir be didesnių vestuvinių iškilmių. Prie to irgi bus sutaupyta mažiausiai porą šimtukų – skaičiavo ir dėliojo Adolis.  
  Viską gerai apsvarstęs ir surokavęs, Adolis visą dieną tykojo Zenono, bet negalėjo pritaikyti progos prieiti. Tuoj pat, kai tik išėjo iš bažnyčios, jis nepaleido jo iš akių. Zenonas vis ne vienas. Tai su draugais, tai su Stasike, o pagaliau išvažiavo namo.
- Ne, šiandien tiesiog nebuvo kaip, gal vakare pavyks? Reikės važiuoti ir pasisukinėti Saloj. Gal pasiseks kur užklupti.
Taip niekam nepastebint,  Adolis iki pusiaunakčio prasistumdė Saloj, bet nieko nepešė. Kaip ant grieko nematyt Zenono ir gana. Jormantienės pirkutėje irgi tamsu languose. Tiesa, pas Zosinus šviesa visame name, tačiau eiti arčiau jam neleido puikybė.
-Velniai griebtų, kaip už nieką nuėjo diena- perpykęs, keikdamasis jis grįžo namo. Naktį mažai miegojo, rūkė ir vartėsi.
Pimadienį visai nepalanki diena, bet Adolis vistiek dar vakare buvo Saloj. Vaikštinėjo šį kartą ir visai po Zosino langais, bet veltui. Rytojaus dieną jau buvo bemanąs imtis paskutinės priemonės- eiti į namus, bet ryte netikėtai pro langą pamatė Zenoną gatvėje. Griebęs kepurę išbėgo laukan, prisivijo ir be jokių ceremonijų sulaikė:
-O, drauguži, nesistebėk, kad trukdau. Turiu su tavimi rimtai pasišnekėti. Ar labai skubi?
- Ar su manim?- atsisuko vaikinas ir nustebęs pasižiūrėjo į Adolį.
- Na kaip gi. Jau seniai noriu patį sutikti ir džiaugiuosi pamatęs. Daug yra kalbos, bet čia gatvėje gal nepradėsim? Užšoksim pas Erę valandžiukei?- pasiūlė Adolis nepastebimai apsidairydamas.
  Nors buvo perspėtas nesistebėti, Zenonas vistiek buvo nustebintas.
- Ko iš jo panoro tas Lobinių ponaitis? Jie galima sakyti ir nepažino vienas kito. Koks gi galėtų rastis reikalas? – galvojo jis. – Galima užeiti – nesipriešino Zenonas susidomėjęs, tuo labiau, kad ir skubėti nebuvo kur. Jis atvažiavo nupirkti žibalo, cukraus ir kitų smulkmenų, kurių siuntė nuo savęs moterys. Net smulkų sąrašą sudiktavo. Tiek to, tai padaryti galės ir vėliau. Jeigu žmogus turi prie jo reikalą, ir atrodo labai svarbų, jis geriau pasikalbės. Abu pasuko į pakalnę arbatinės link.
Atidaręs duris Adolis  pirma savęs įleido į vidų Zenoną, prie bufeto užsakė degtinės, alaus, užkandos, paskui pravėrė į atskirą kambarėlį duris ir, radęs jį tuščią, pamojo vaikinui.
-Na štai, kur bus patogu- pasakė jis padėdamas kepurę ant lango. Atsisėdo prie staliuko nugara į duris, kad niekas nepažintų. Zenonas taip pat pasekė jo pavyzdžiu ir atsisėdo prieš Adolį. Kad būtų laisviau, jis atsisegiojo paltą, paskui rankomis susiglostė aukštyn tankius  juodus plaukus, išsitraukęs nosinę nubraukė veidą ir pasirėmė į stalą.
Adoliui krito į akis jo gražūs plaukai, aukšta balta kakta, ramios akys ir tvirta laikysena.
-Taip, taip, nemažiau penkių šimtų...- nusprendė galutinai ir pasiūlė užsirūkyti.
- Menkas iš manęs rūkesčius, tik kompanijai palaikyti- nusišypsojo Zenonas, bet papirosą paėmė ir prisidegė nuo Adolio. Kol žydaitė atnešė degtinę, jie persimetė keliais nereikšmingais žodžiais apie orą, kokios gali būti Sekminės ir iš vis, kokios galima tikėtis vasaros. Išgėrę po stikliuką ir užkandę jie dar kartą užsirūkė.
  Adolis stebėjo Zenoną, šis savo ruožtu žvilgčiojo į Adolį ir laukė, bet šis kažko tai neskubėjo kalbėti apie reikalą. Jie dar kartą prisiminė apie orą ir dar kartą išgėrė po stikliuką.
Keista, Adoliui lyg tai pritrūko drąsos. Jis pradėjo nebepasitikėti savim.
- O gal mažai?-staiga pabūgo- ir iš vis, ar panorės pasitraukti? Šis vaikinas moka save laikyti, yra vertas pagarbos- galvojo Adolis vis geriau į jį įsižiūrėdamas. Prisiminęs Stasikę ir tai, dėl ko čia atėjo, išmetęs dar vieną stikliuką ,ryžosi.