Daugiau nei metus...
Daugiau nei metus aš verkiau...
Tyliai sėdėjau lovoj, lingavau ir verkiau...
Viena...naktyje...daugiau nei metus...
Prisiminimai išnirdavo kasdien...
Kasdien vis regėjau tavo veidą...
Spalvotą...ir nespalvotą...
Tačiau ryškų veidą... kasdien...
Lingavau ir verkiau... tamsoje...
Niekaip dar negaliu susitaikyti su šia mintimi...
Tarsi marionetės, šokančios naktimi...
Kyla prisiminimai many...
Gedėti kitų... kaip tavęs...
Žinoti, kad kiti... kaip ir tu...
Rieda ašaros už ateitį...
Žinau, kad anksčiau ar vėliau taip nutiks...
nekonkrečiai... ateity...
Dabar žinau, kad aš greičiau, nei „kiti“...
Greičiau... anksčiau... nei maniau... aš...
Dabar reikia verkti už savo... ateitį...
Ateitį?... liko tik... konkrečiai.
angis
2008-03-27 21:43:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtrungė
Sukurta: 2008-04-13 18:55:54
O aš pajutau didelį nerimą, kuris neleidžia įkvėpti oro, o tik kukčioti. Gal žmogui reikia žodžiais , o ne poezija, išreikšti jausmus svetimiems, nes saviems negali. Gal reikia, kad kas paskaitytų - tarsi priglaustų prie savęs. Netektis visiems sunki, o jaunam, jautriam - sunkiausia.
Anonimas
Sukurta: 2008-03-28 07:37:03
aha, per daug daugtaskiu nutylejimui to ko net nera. ir siaip klisiu itin daug