didingam Liūdesiui išblizginus karūną
jaučiuos palaiminta Palaimintų šaly
ten šnekas medžiai rudeniu ir būna
kad Tu į blyksnių parką sugrįžti
ten aš rami – švelnių troškimų vėjas
lietus rytinis ir pirma šalna
atsiminimų rasomis atėjęs
iš rūko pirštais ištapai mane
aš liūdesį prasmingą išmylavus
ant smėlio liesiu magiškus žodžius:
aš juos turiu - ar savo, ar ne savo
tik viena jau žinau – jie apie mus.