Stasikės ir Zenono draugystė prasidėjo iš pirmo pamatymo. Kada ir kur  ją besutikdamas Zenonas nepraeina pro šalį. Miestelyje jei ne po pamaldų, tai vėliau, važiuodamas namo privijęs nušoka nuo dviračio ir juo vedinas eina pėsčias   šalia jos iki kaimo, ar ji būtų būryje ar viena.
    Iš karto mandagiai prakalbindamas „jūs“ , bet netrukus ir tiesiai vardu. Koks čia gali būti „jūs“, „tamsta“, Zenonas ir viskas. Nuo to jie pasidarė lyg artimesni. Jis netrukus suradęs progą ir namuose apsilankė, o kartą užėjęs, pasidarė nuolatinis svečias. Zenonas užeina ir į vakaruškas jos nusivesti, ir iš ten parlydėjęs dar į namus užsuka. Daug kur buvęs, visokių žmonių matęs, turėjo daug ko įdomaus papasakoti .
  Įžengė Zenonas į Stasikės gyvenimą iš karto, kaip savas artimas žmogus, nesukeldamas jai jokių abejonių.
Ne vien tik jai, bet ir motinai jis buvo priimtinas. Nors jis Saloje žmogus naujas, mažai žinomas, motina nedraudžia su juo bendrauti, lankytis jam savo namuose. Maža to, ji net patenkinta jų draugyste, apie kurią  šurmuliuoja  ir Aukštasalio jaunimas. Vakaruškose drauge, miestelyje drauge...
    Per šv. Onos atlaidus nė viena mergaitė nuo savo mylimo negavo kermošavos tiek, kiek Stasikė nuo Zenono. Ji tiesiog neturėjo kur dėti, o jis vis perka ir krauna jai į glėbį.
- Zenonai- įraudusi iš laimės ji kartojo. - Nesikraustyk iš proto, nepirk, kur aš tą viską padėsiu?-pažvelgė Stasikė į jį dėkingomis akimis. Jo akys blizgėjo, buvo linksmas ir džiugus tarsi apsvaigęs.
- Kur nori dėk, bet nuo manęs priimk- sukuždėjo jis pasilenkdamas Stasikei į ausį ir užsegė jai ant kaklo dailų smulkutį, blizgantį lyg tikrą auksinį retežėlį. Ji priėmė  giliai sujaudinta, tačiau greitai išbėgo iš šventoriaus, kad išviliotų Zenoną. Pirkimui atrodė nebus galo.
Stasikė buvo pakylėta. Neturėdama kaip nešti, saldainius išdalino draugėms, net Janiotei nepagailėjo, nors ji ir šaipėsi iš jųdviejų.  O ši nė motais, stovi sau ir kremta.
  Kokia nepaprasta buvo diena!   Stasikė neužmirš jos visą gyvenimą. Ne vien dėl saldainių ir retežėlio. Tada jie dar ir Adolį sutiko, taip seniai nematytą, beveik užmirštą. Ji norėjo, kad jis pamatytų ją tokią laimingą. O išdygo jis visai netikėtai, kai tik Zenonas nubėgo pasiimti dviračio.
-Stasike- pašaukė Adolis ir tuoj pat atsidūrė priešais. O Dieve, kas su ja tada pasidarė? Visa jos puikybė, visa linksmybė, visa drąsa iškart išgaravo, kaip koks kamparas. Ji tik vieną kartą išdrįso pasižiūrėti jam į akis. Matyt ji pažvelgė taip, kad Adolis  viską suprato. Stasikė nuleido galvą ir taip be žodžio nei gyva, nei mirusi  išstovėjo, kol grįžo Zenonas. Net atsikvėpti nedrįso, o jau širdis taip plakė, kad ko gero visi miestelyje girdėjo, ne vien tik Adolis.
Kaip paskui gailėjosi ji tokio savo elgesio. Bet kaip gi atitaisysi, negi bėgsi paskui, kad ką pasakytumei Adoliui?. Tik pasirodžius Zenonui Adolis skubiai pasišalino, kaip koks vaiduoklis nepastebimai įsprausdamas Stasikei į ranką kažkokį mažą daiktelį. Ji iki pat namų nežinojo, ką turi rankoje. Nedrįso pažiūrėti, kad nepamatytų Zenonas.  Kai pagaliau liko viena, alpstančia širdimi atgniaužė saują. Ten spindėjo plonutis mėlyna akute gryno aukso žiedelis...                                                                      
  Taip Stasikė vieną ir tą pačią dieną gavo bent dvi dovanas ir nebežinojo, kurią iš jų labiau branginti. Dažnai ji atidariusi dėžutę pakilnoja savo “brangenybes“: užsideda ant kaklo retežėlį, užsimauna žiedelį. Kaip stebėtinai jis tiko ant piršto, kaip gražiai atrodė iš toliau ir iš arčiau pažiūrėjus. Tiek ir pasidžiaugia niekam nematant. Viešai mūvėti nedrįso, nes po šiai dienai motinai nieko nesakė. Nors žiedelis ir buvo paslėptas, tačiau Stasikei jis teikė daug džiaugsmo. Jai iš galvos neišėjo tas susitikimas ir tokia netikėta, nepaprasta dovana. Na Zenonas tai Zenonas atlaidų proga, kaip ir kokia kermošava ir tiek, bet gi čia Adolis ir dar žiedas? Ką jis galvoja, ar tuo nori parodyti, kad jos neužmiršo? Aišku, ir negalėjo užmiršti, juk tiek kartų bučiavo, bet tas žiedas turėtų reikšti ką nors daugiau. Kaip besvarstė Stasikė, jai atrodė, kad turi įvykti dar kažkas nepaprasto. Ji ir vėl laukė, laukė nekantriai, diena iš dienos, sekmadienis nuo sekmadienio. Laukė to nepaprasto įvykio, laukė Adolio, tačiau jis ir vėl nesirodė.  Zenonas gi buvo arti, nuo jos beveik nesitraukė.
       Taip praėjo dar viena mergautinė Stasikės vasara. Šiemet per Uždūšinę jai suėjo 19... Kaip ilgai ji laukė to laiko, kai skaitysis mergina, kaip svajojo apie tai ir kaipgi iš tikrųjų neilgai jai teko mergauti.
    Užgavėnių vakarą Zenonas apsilankė su piršliais, užgėrė jos žodį, o Sekminėms jau judviejų vestuvės. Kaip mat prabėgo vasara, o ir žiema netruko praslinkti. Tiesa, jie daug važinėjo su Zenonu vakarais, taip pat iki pervažos, iki Aleksandrijos tilto, iki Navikų miškelio, bet viskas buvo kažkaip nebe taip ir gana.
    Tada ten buvo Adolis.  Zenonas ir be to pasivažinėjimo bus jos vyru, aišku kaip dieną. Adolis gi visą laiką ją taip jaudino savo paslaptingumu , buvo toks nepasiekiamas. O kiek sukėlė jai saldžių svajonių, audringų pergyvenimų, priversdamas savęs laukti. Stasikė, matyt, neužmirš jo visą gyvenimą. Ji supranta, kad neverta jo ilgėtis. Zenonas visą laiką buvo su ja nuoširdus, patikimas, nesukėlė nei krislo rūpesčio nei nerimo . Jai neteko net jo laukti. Ji puikiai žinojo, kad tada ir tada jis ateis- ir ateidavo, visur su ja vaikštinėdavo, didžiavosi ja.  O Adolis? Gal jis Stasikės net nemylėjo?  Jai tai buvo pirmoji meilė.
   Per visą Gavėnią jie dabar su Zenonu per dienas nesiskiria nė valandėlei. Ir į miestelį važinėja kartu, kaip pridera sužadėtiniams, ir į bažnyčią kartu ir iš ten. Kiekvieną kartą jis ją lepina, nupirkdamas ką nors krautuvėlėj, kokį nors daikčiuką atminimui. Grįžusi Stasikė deda į skrynelę šalia Adolio žiedo ir giliai atsidūsta. Nieko nepadarysi- pirmoji meilė.  Dievaži, ji labai myli ir brangina Zenoną, laiminga turėdama tokį vaikiną, bet , matyt ir Adolis pasiliks jos širdyje amžinai.
  Tegul jis apie ją ir negalvojo rimtai. Kur ten, argi ji jam į porą?  Bet jis pirmasis atvėrė tą jausmų pasaulį, su juo ji pažino meilę. Jis toks puikus , toks visų trokštamas, visų gerbiamas, pirmasis ją apkabino, bučiavo, nepašykštėjo jai savo dėmesio, be jo nebūtų patyrusi mergautinės laimės.
   Iki vestuvių beliko tik vienas mėnuo. Trečią sekmadienį po Velykų klebonas po pamokslo paskelbė jų pirmus užsakus. Stasikė net krūptelėjo.  Taip iškilmingai ant visos bažnyčios nuskambėjo jos vardas, jų abiejų vardai. Ji tarsi dabar pajuto savo apsisprendimo rimtumą. Iki šiol Stasikei atrodė tik vieni juokai, nieko nepaprasto. Ir dabar Zenonas, ir po vestuvių bus tas pats Zenonas. Na o ji, ar ne ta pati liks? Juk niekas tarytum nepasikeičia, bet dabar lyg kažkas būtų akis atidaręs. Nebe su merginomis, nebe jaunimo būryje vaikščios į bažnyčią, lankys atlaidus, grėbs Padysnio laukuose šieną. Visur bus su Zenonu savo vyru, su kaimo moterimis, bobomis. Nebešoks vakaruškose, nebevakaros vakarotuvėse, nebegalės niekada niekada susitikti daugiau su Adoliu, net ir laukti jo, net ilgėtis.
   Iš bažnyčios Stasikė išėjo rimta, susirūpinusi. Zenonas pastebėjo jos akis pilnas ašarų, suprato jos jaudulį ir savo nuoširdumu bei rūpesčiu greitai nuramino.
- Koks jis geras žmogus, kokios ramios ir gilios jo akys, kokį puikų turės visam gyvenimui draugą- mąstė Stasikė.  - Juk iš visų merginų Zenonas ją išsirinko. Dėl tokio žmogaus ne tik jaunystės, bet ir vakaruškų negaila- mintyse pajuokavo ji.