Tai bent naujiena. Zosinas jau antrą sūnų į Ameriką išleidžia. Pasilieka tik vieną Marelę prie savęs, o kai broliai ten įsikurs gerai, išleis ir ją pačią. Kaime vien apie tai ir tekalba. Daugiausiai stebisi vyresnieji, visaip spėlioja ir sprendžia:
- Kam tos Amerikos, ar negalima ir čia gyventi? Pusantro valako žemės, beveik visa ariama. Dar rėžis Padysnio lankų pašarams. Su protu ir čia neblogai galima buvo verstis. Dabar ką veiks seniai be sveikatos su viena mergele pasilikę? Ten jaunikaičiai trankysis po juodus fabrikus, lenks nugaras fabrikantams už dyką. Juk ten irgi niekas atkišęs neduoda, o čia seniai vargs nepajėgdami.
  O jaunimui kas? Viena tik rūpi, ar kels išleistuves taip, kaip Petrui? Kai Petras važiavo, Stasikė dar visai maža buvo, o dabar ir jai gali tekti išleistuvių pyrago, bet kur tau. Apie išleistuves šį kartą negali būti nė kalbos. Kai aną leido, tai amžiną atilsį Zosino motinėlė mirdama aukso buvo gerokai palikusi, o jau šitą išleisti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pusę pinigų atsiuntė Petras, bet kad sutaisyti antrąją, teko ir savo sutaupas atiduoti, ir skolinti , ir nuomą už žemę net už penkis metus iš kalno atsiimti. Gerai dar, kad gavo tokį pasiturintį arendininką.
  Alaus pasidarė tik trupučiuką, pasiprašė tik artimesnius kaimynus, bet jaunimas ir neprašytas susirinko išlydėti. Atsinešė armoniką, šoko klėtyje visą naktį, o ryte su maršu lydėjo iki pat kaimo galo.
  Antanukas sujaudintas su visais draugais, net mergaitėmis atsisveikindamas kryžkelėje pasibučiavo ir nesivaržydamas šluostėsi ašaras. Marelė su motina raudojo balsu, net tėvas braukė rankove akis ir kramtė ūsus.  Nieko nepadarysi, kartą nuspręsta, reikia važiuot į Ameriką ir tiek. Ten nei kariuomenės, nei karo tik doleriai, auksas, laimė ir gyvenimas.
  Už kokio mėnesio, dar gerokai prieš šv. Jurgį atsigabeno ir arendininkas. Net penkiems metams. Ir Sališkiai vėl turi kalbos.
- Kažin, iš kur ištraukė?- teiraujasi vieni kitų, o ypač įdomaujasi artimesni kaimynai. Nori kuo daugiau    sužinoti. Ir ne dyvai, juk teks gyventi greta tiek metų, kad tik būtų galima sugyventi. Kad nebūtų koks mušeika, girtuoklis ar šiaip koks nesąžiningas žmogus.
  Iš pirmo žvilgsnio naujakurys padarė visai neblogą įspūdį. Šitiek atsivežė mantos... Gal kokį trisdešimt kurmankų ir dar kelias uores šieno, kai tuo metu Sališkiai jau nuo vidurio žiemos vien šiaudais šeria.
Arkliai staininiai, karvės išsišėrusios, o kiek javų.  Kiemas maišais užverstas, sėklos per akis, kai vietiniai kasmet stokoja. Karvutės net tik saujos miltų, bet ir padoraus pašaro nematė. Pavasarį išėjusios  į ganyklą vėjo pučiamos svyruoja, o arklius sunku prikelti ant kojų pavasario darbams.
  Iš visko galima buvo spręsti, kad žmogus ne pašlemėkas, turbūt darbininkas, stropus, gal ir labai neblogas bus kaimynas.  Taigi Saplys nieko nelaukdamas skuba arčiau susipažinti.
Mato, žmogus visai paprastas, nedidukas, dargi truputį raišas. Žmona jo irgi tokia pati, padžiuvusi moteriškaitė, bet vaikai net keturi ir visi suaugę.
- Štai kur šuva pakastas... Nors pats šeimininkas sveikatos nekokios, bet galvą matyt turi gaspadorišką. Šeimyna sava, nesamdoma, niekur lišnos kapeikos nereikia išmesti, o pagaliau ar galima lyginti, ką daro svetimas , o ką savas?  Du vyrai ir dvi mergos – žmonių pakankamai visiems darbams ūkyje nudirbti, tai kaip nebus turto? Per svetimas žemes eina, metai vienoj vietoj, metai kitoj, nei tau rūpi tą žemę prižiūrėti, nei svarbu ruošti tolimesniam laikui. Ką išpešei per vasarą, tai ir tavo, o kiti metai kiti lapai- svarsto apie savo naujuosius kaimynus pypkę rūkydamas, po žodį kitą su žmogeliu persimesdamas ir po vidų apsidairydamas, Saplys.
  Na, štai  viduje ir šėpa graži, ir komoda nauja, net keturių stalčių, lovos gražiai užtiestos raštuotomis kapomis, o ir pagalviai balti pūpso. Sieninis laikrodis ot gražiai muša valandas. Jau kelis kartus suskambėjo jam čia besėdint. Kiekvieną kartą suskambant,  Saplys nutraukia kalbą, klauso ir kraipo galvą. Kaip bažnyčioj pamaldoms- din dan, din dan...
Visko žmonių turima, kaip kokie ūkininkai, dar ir stambūs ūkininkai, o ne nuomininkai. Visa tai dėl to, kad žmogelis gaspadarnas, o šeimyna darbšti.
  Iš kur Saplys galėjo žinoti, kad jų pačių tik vienas sūnus ir dukra dar piemenikė, o kiti du vaikinas ir mergina -  samdyti žmonės. Kai šitai paaiškėjo, visi net susirūpino, kaip gi tas žmogelis mano verstis?  Mokėti už žemę tokius pinigus ir dar samdiniams tiek, tai iš kur gali būti tokios pajamos?
- Nusimaus jis čia kelnes toje Zosinynėje- net juokėsi kiti. Tačiau  tie, kurie nenorėjo išjuokti žmogaus, irgi gūsčiojo pečiais stebėdamiesi. Tiesa, žemės geras šmotelis. Esant palankiems metams duonos galima tikėtis iki soties, taip pat ir sėklos. Tačiau išmokėti tokius pinigus , nebus lengva. Atėjo ruduo ir visi pakeitė nuomonę.  
    Darbštumu niekas su juo negalėjo lygintis. Iš pat pirmų dienų arendininkas ėmėsi darbo. Dirbo kaip sau. Kartu su  Zosinu apsitvėrė tvarkingai tvoras, užlopė daržinės, kūtės ir gyvenamosios stogus, iškuopė šulinį ir uždėjo naują rentinį . Netgi į ąžuolą, kuris augo už daržinės, įkėlė senas akėčias ir paruošė gandrams lizdą. Tą patį pavasarį įsikūrė jauniklių pora.  
  Kai prasidėjo laukų darbai, tai  žmogelis  su visa savo savo šeimyna- pirmasis į laukus, paskutinysis į namus. Pas jį niekas neužvėlinta. Ir žemė paruošta laiku, ir pasėta, ir nuravėta, nupjauta ir suvežta. Nei šienas nei javai lietaus lašo nematę, sausi kvepėjo daržinėje . Vasara nebuvo giedra, o dar užėjus „septyniems broliams miegantiems“, Sališkiai nemažai supūdė šieno laukuose, kai  žmogelis net sekmadienį nepatingėdavo išeiti į laukus ir išgelbėdavo derlių nuo lietaus. Ir daržai namuose, ir javai laukuose , ir net sodas, kuris tiek metų išstovėjęs be vaisų, dabar gerai patręštas ir apžiūrėtas, vėl gausiai užderėjo. Tik raudonuoja ir baltuoja paramstytos šakos.
  Sališkiai ir vėl stebisi: - kokios bereikia Amerikos?. Nenori patikėti, kad tai sunkaus, sąžiningo darbo vaisius:- Ne kitaip, kaip pats aitvaras padeda.
Tačiau kai reikia pasiskolinti kokį litą, nebijo, kad tai nelabojo atnešti pinigai.
    Taip vyresnieji sulaukė pavyzdingo padoraus kaimyno, o jaunimas net trijų jaunuolių į Antanuko vietą. Vakaruškose berniokai į naują merginą žvalgosi, o merginoms, žinoma, vaikinai rūpi. Samdytas bernelis mizernas, nelabai vilioja, per daug jau žemo ūgio, nors plačių pečių, kaip tikras vyras. Kadangi veidas naujas, žmogus svetimas – jau ir tai įvairiau...
  Užtai antrasis- tai citė ne vaikinas. Ir ūgio reikiamo, ir gražių akių, o plaukai juodi kaip varno. Tokių Akštasalyje nėra nė vieno. Visi tokie šviesūs, geltoni ir blozni kaip viščiukai. Bet jau šis vyras... Yra ir į ką pažiūrėti. Ir pats jaunikis. O vardas jo Zenonas. Tik pamanykit koks įdomus, neįprastas, tarsi tyčia jam sugalvotas. Su tokia savo išvaizda ir tokiu vardu pasirodęs vakaruškose tarp merginų sukėlė nė kiek nemažesnį sujudimą, kaip kadaise Adolis savo pasirodymu. Pamanykit, dar yra sviete ir daugiau tokių puikių vaikinų? Ne vien tik Adolis.
  Jis taip pat ir dviratį turi, ir raitas ant Juodbėrio driganto jodinėja, o kaip gražiai vis apsirengęs, o koks balsas ir kaip gražiai šokti moka. Toks nepuikus, draugiškas, paprastas. Visi kaip mat prie jo priprato, jau vardu vadina.
  Tik Stasikei neteko su juo arčiau susidurti. Jau geras laiko tarpas praėjo, kai ji niekur nesirodo, stengiasi užmiršti Adolį. Į bažnyčią ir tai retkarčiais, namo eidama stengiasi būti vis būryje ir niekur nesižvalgo, o jei netyčia iš toliau pastebi Adolį, iš anksto nusisuka ir praeina pro šalį, lyg jo visai nebūtų pastebėjusi. Adolis gi jos tykoja vienos. Ją matydamas būryje neprieina, į namus taip pat neužsuka. Stasikė pamažu baigia atprasti nuo susitikimų, bet į vakaruškas eiti bijo, dar nepasitiki savimi.
-O jei jis ten bus? Jeigu vėl prieis? Ne, geriau neiti, geriau dar palaukti.
Bet iš Onikės ji viską žino, kas jaunime dedasi, nors ir nesilanko vakaruškose. Ir kas buvo, ir kas grojo, kas su kuo šoko, kas ką lydėjo.
-Ar Adolis?- nenujaučia ji, kas rūpi Stasikei.
- Buvo ir Adolis. Bet nėra jo ko skaityti už vaikiną. Jis visada nei šioks nei toks. Čia pasirodo, čia vėl išeina. Nei jis šoka, nei dainuoja. Bet gi Zenonas...
Ir vėl tas Zenonas. Visos kaip susitarusios išvien jį giria. O ir Onikei jis vis gale žodžio.
Ji tiek prisiklausė apie jį, kad neiškentusi išsirengė vieną subatvakarį, tvirtai pasiryžusi, kad tik ateis Adolis, neprisileisti jo nė artyn. Jau ir taip kiek linksmybės neteko per jį. Kiek dar reiks gedulą nešioti? O jis gal būt nė trupučio nesuka sau galvos? Juk norėdamas galėjo nors kartelį užeiti, nors vieną kartelį. Ach kaip gerai, kad rado savyje jėgų nuo jo pasitraukti.
Pasipuošusi savo nauja satinkine, po ilgos pertraukos Stasikė ir vėl vakaruškose.
Naująjį Zenoną ji jau keletą kartų buvo mačiusi, bet užsiėmusi savo širdies reikalais, mažai kreipė į jį dėmesio. Dabar gi taip apšviesta draugių ir ypač Onikės ji vakaruškoj nepastebimai iš tolo jį stebėjo.
Tiesa, vaikinas, kad nėr žodžiui vietos. Ji pabandė sulyginti Zenoną su Adoliu. Kiekvienas savaip puikus, bet kam tas palyginimas?  Mintyse šypsodamasi pagalvojo, kad jeigu kas paklaustų, katras iš juodviejų būtų tinkamesnis jai į vyrus, ji net nežinotų, katrą rinktis. Kas tik neateina  jaunai mergaitei į galvą? Gerai, kad taip surėdyta, minčių nieks negali girdėti.  Stasikė tik nusijuokė širdyje iš tokių nesąmonių ir vėl pažvelgė Zenono pusėn.
Zenonas ją pastebėjo: - Iš kur ta mergaitė, kad iki šiol nematyta? Sališkes jis tarytum visas spėjo pažinti. Čia ne kitaip kaip kokia viešnia, o pagaliau tai neturi reikšmės.  Svarbu, kad mergina kaip rožė, o toliau savaime viskas paaiškės.