Rytas. Aš autobuse. Kažkas trinas į mane.
– Gal gali žemiau, zuikuti, - mėginu „trynėjui“ burti.
Jis atšoksta taip staiga – štai ir man laisva vieta! (atsirado taip staiga...) Aš prie stiklo prilimpu ir tapau sau su pirštu: čia mamytė, čia tėvelis, čia Kaziukas – tas durnelis... Aš be galo jį myliu, net užmiršti negaliu (pasitrynus kairį šoną, nuvalau aš tą balvoną). Jau iš galo išgirsti:
– Gal praleisi, ko miegi?
Aš truputį įraustu, ne iš gėdos – aš pykstu. Atsitraukiu čiut į šoną (tuoj praleisiu aš tą poną!!!) Ir pritūpus su batu jam į kelią taaaaip kalu. Dėdė sucypia kaip vaikas:
– Jums, manau, išlipti laikas, – nusišypsau dar plačiau apsižvalgius, kas toliau?
Ten iš priekio dvi bobutės šnibžda, kuičiasi linksmutės. Aš jas jau seniai stebiu (vis apie mane, jaučiu). Ir parodau joms liežuvi, va dabar šnekėt ką turi, o vat šiaip sau – nesmagu, juk vyresnius aš myliu (ir padėt visad turiu).
Ties dešine – toks storas vyras, vis kažkur mintyse paniręs... gaila man jo pasidarė (jau pralinksminti sumanė). Iš alkūnės jam niuksu, atsitraukiu ir stebiu. Dėdė šokteli aukštai:
– Ką tu, kvaiša, padarei!
Aš rami atsiprašau, nenorėjau juk užgaut:
– O jus nedėkingas krienas, na ir urgzkite čia vienas, – ir nusliūkinu į galą, lai pamokslą vienas mala.
Ir kaip saulė nušvintu, ten pijokas, oi, net du! Šitie man labai patinka (mūsų požiūriai sutinka). Aš prie vieno sustabdau:
– Gal priimsite, prašau?
Jis tik išsižioja tarti, aš susiraukiu ir vemti... Oi tas kvapas toks gaivus... jam už tai pusrytėlius ant kelėnų „paguldau“ ir į kojas kuo toliau.
– Štai, – šaukiu, – tas sustojimas, kur manasis išlipimas!
Ačiū Dievui, nepavijo. Žinot, šįryt baisiai lijo...