- Tu tik nesijuok, kai aš pasakysiu, gerai? Ar gerai?
- Pamatysim.
- Ne, tu pažadėk. Kitaip aš nesakysiu.
- Tai paslaptis?
- Ne, aš nežinau, gal,  bet tu pažadėk nesijuokti. Žinok, čia labai rimta, labai. Gali būti, jog dar niekas to nepastebėjo anksčiau ir aš dabar tapsiu atradusiu šį tą labai šaunaus.
- Jeigu tai  taip rimta, kodėl aš turėčiau juoktis?
- Tėti, na, prašau, liaukis, pažadėk.
- Bet jeigu man bus labai smarkiai linksma, taip linksma, jog net kirminai ims šonuose lakstyti ir aš tiesiog perplyšiu nesusijuokęs?
- Hmm.. Tada galėsi truputį sukikenti, bet tik truputį. O šiaip, pažadėk, kad nesijuoksi.
- Sutarta. Dabat jau galiu išgirsti tą paslaptingąjį dalyką?

Berniukas atrodė be galo laimingas, sulaukęs tėčio pasižadėjimo. Vis dėlto, kažkas nedavė jam ramybės. Iš pažiūros viskas buvo gan ramu: oras maloniai šiltas, kartas nuo karto saulė pakutendavo mažųjų šermukšnių kamienus, kurie taip nekaltai glaudėsi prie didžiųjų beržų Prisikėlimo girioje. Net keletas dėmėtųjų voverių išlindo iš savo žiemos slėptuvių jau užuodusios pavasario kvapus. Berniukas taip ilgai laukė šios išvykos su tėčiu į kitą ežero krantą. Kasdien bėgdavo prie vandens pažiūrėti ar ledas dar neištirpo. Šiandien, pagaliau, ežeras galutinai išsilaisvino iš ledo nagų, o atbundanti gamta tiesiog šaukte sušuko, jog tai ta diena. Tačiau dabar, kai jiedu su tėčiu jau buvo kitoje ežero pusėje, palikę visus darbus, draugus ir rūpesčius, vaikui kažkas neleido jaustis visiškai ramiai. Jis be galo troško pasakyti tėčiui apie savo atradimą, tačiau kažkodėl baiminosi, jog jis gali nesuprasti.

- Ei vaiki, tai ar pasakysi?

„Nieko nebus, - pamanė berniukas, - kad jau užsiminiau, teks pasakyti. “

- Žinai, man atrodo... kad... kad...
- Mm?
- Tėti, man atrodo, kad žolė... na, kad ji... ji gyva.
- ..
- Tikrai, aš mačiau joje akis, tikrų tikriausias akis. Jos nebuvo kokio nors gyvūno. Tai buvo žolės akys.

Išgirdęs tokį berniuko pareiškimą, tėvas šiek tiek sutriko. Jo galvoje tuoj pat iškilo prisiminimų nuotrupos. Štai čia, toje pat vietoje, stovi jis, dar nedidelis berniukas, su savo tėčiu ir su lygiai tokiu pat įkarščiu aiškina jam apie žolės akis. Tada jo nė kiek neėmė juokas, gal net buvo vos vos baisu. Tikrai, taip baisu, kaip būna pamačius, jog draugas supykęs išeina namo ir tu nebesi toks tikras, kad rytoj jis sugrįš... Juokinga nebuvo ir dabar. Jo tėvas sūnaus nesuprato, o ar jis pats supras?

- Tėti, sakyk ką nors...

Berniuko akys tiesiog degė. Jis taip karštai tikėjo, taip laukė tėčio pritarimo. Vaikas buvo tikras, jog jis supras. Tėtis visada supranta.

- Einam prie valties, jau ima temti, o dar turėsim parplaukti atgal.
- Bet, tėti, žolė...
- Einam, sūnau.