Diena kaip pagal užsakymą Velykų dienai. Per savaitę taip išdžiuvo, kad miestelio gatvės ėmė dulkėti. Moterys išsirengusios, vienomis bliūzėmis sėdi ant tiltelio į sterbles mažus dar žindomus kūdikius susisodinusios. Sėdi nuleidusios į griovį kojas, kaitinasi saulutėje. Didesni vaikai jau basi ir vienplaukiai  aptūpė pašalius, kiaušinius muša, ridinėja.
  Atokaitoje taip šilta, jokio vėjelio nors iš švarko išsivilk. Adoliui išvažiavus iš miestelio, papūtė stiprokas pietvakarys. Jis sėdėjo be kepurės, viena amerikoniška eilute apsirengęs. Nė trupučio nebuvo šalta. Alaus išjudintas kraujas jį stipriai kaitino iš vidaus ir jis nejautė to šaltoko pavasario dvelkimo.  Adolis nekantriai paragino Kaštaną ir, tik įvažiavęs į kaimą, jį pristabdė. Vaizdas čia lygiai toks pat kaip miestelyje. Ant tiltelių sutūpusios bobos, gatvėje basi vaikai.
   Jau iš tolo girdisi, kaip Mizarų kieme klega jaunimas.  Arčiau privažiavęs Adolis pamatė, kaip būrys mergaičių ir berniukų apstoję supynes rėkauja, o jose plevėsuoja du margi sijonai, kaip vėliavos per procesiją. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Pakilę iki skersinio balkio jie išsipūčia visais palais, kokį akimirksnį pastovi taip erdvėje kaip išpūsti balionai ir staiga leidžiasi žemyn. Krisdami jie siaurėja, mažėja, o prie žemės visai subliūkšta, apsiveja apie kojas ir dingsta.
- Drąsios merginos- kraipo galvą Adolis. – Iki pat skersinio išsikelia –jam pačiam rūpi išbandyti savo jėgą. Kadaise jis per skersinį net į kitą pusę persiversdavo, bet šiandien nėra kada jam pramogauti. Jis turi pilną trobą svečių ir jo pareiga juos užimti, juos linksminti, jais rūpintis. Ach, kaip kvailai viskas susidėjo, juk iš viso šito jis ir sau tikėjosi malonumo. Bet kantrybės, truputėlį kantrybės...
  Kaštanas neraginamas pasuko į paežerę. Važiuodamas pro Jormantienės pirkelę, Adolis nesivaržydamas pažvelgė į langus. Jis tikėjosi, kad jį iš ten turi kas nors matyti. Privažiavęs arčiau pamatė, kad ant durų kabo didžiulė kaip sūris spyna ir Adolis sparčiau pavarė Kaštaną.
Su Melanija jis grįžo skubiai, niekur nesidairydamas. Tačiau tiek  nuvažiuojant, tiek dabar visi jį spėjo pamatyti .
- Adolis su Melanija- šį kartą pirmoji pastebėjusi perspėjo Mortelė – į balių važiuoja. Nors dabar visi jau žino, kad tas balius šiaip sau, tik šventėms, ne kokios vestuvės, tačiau visi, ypač merginos su ilgesiu palydi juos nuvažiuojančius.
   - Didelio čia daikto. Kad mama nebūtų išėjusi, ir aš pati būčiau buvusi tame baliuje...- neiškentusi pasigyrė Stasikė.  Binkių Janiotė tik prunkštelėjo ant viso kiemo.
  -Eik, eik, ar ir tave prašė? – pasiteiravo bent kelios iš karto.
  - Žinoma, kad prašė, ir dabar kartu su Melanija būtų parsivežęs – išdidžiai patvirtino Stasikė, bet Jania vis tiek nenorėjo tikėti. Ji tik nusišaipė kreivai pasityčiodama, lyg apie tai visai nevertėtų šnekėti.
  - O kodėl ne, gal ir prašė?- nežinodamos tikėti ar ne, bandė tvirtinti kitos. – Juk Stasikė nemeluos.  Sulig tais žodžiais Janiotė vėl atsisuko.
- Na, Adolis ne toks jau kiaulystas – kilstelėjusi antakį bei petį pagaliau sutiko ji. – Galėjo ir paprašyti ... dėl Melanijos.
  Stasikei pasidarė taip pasiutiškai pikta, kad net nesumojo, kaip atsikirsti.
  -Šiaip ar taip, bet prašė mane, o ne tave, ot- tiek tesugalvojo pasakyti, nes pyktis nebuvo praėjęs. Gerai pagalvojus, nebūtų čia ko ant mergaičių pykti. Juk sakė Stasikė gryną tiesą. Bet vis dėlto, ko ta Janiotė prie jos kimba, netiki tuo ką sako, o Stasikė gi nemeluoja.  Kaip bebūtų, ją prašė ir, jei būtų galėjusi, būtų ten ir buvusi.
    Ji pati nė nenumanė, kaip gražiai atrodė šiandien su ta savo nauja mėlyna suknele ir balta apykaklaite. Visos su rauktais, kvolduotais įprastais sijonais, o ji vienintelė su suknele, nors ir satinuke. Kaip gerai, kad jos mamytė yra gyvenusi mieste ir šiek tiek daugiau už kitas bobeles nusimano tokiuose dalykuose. Visos draugės po kelis kartus sukinėjo, apžiūrinėjo, apčiupinėjo ir kitai vasarai pačios ketino tokias siūtis. Be to, jei ne Stasikės mama, tai ir Barbė nebūtų sugalvojusi, kaip pasipuošti. Satinukė buvo ilga, stipriai raukta ir įveržta per liemenį plačiu, beveik per visą plaštaką platumo diržu. Ilgos rankovės pečiuose su klostelėmis ir angliška apykaklė labai tiko Stasikei. Na, o baltą uždedamą ji sugalvojo todėl, kad namuose ant sienos kabo padidinta tėvo ir motinos nuotrauka, kur mama tokia jauna ir graži ir taip iškilmingai stovi šalia tėvo, kurio Stasikė visai nebeprisimena. Mamos juoda suknelė permatomomis rankovėmis buvo nuostabi su lygiai tokiu pačiu baltu kalnierėliu, kuris, kiek ji buvo girdėjusi, buvęs uždedamas.
  Mėlynam fone jos balta galvelė kaip papuręs debesėlis danguje, akelės kaip besiskleidžiančios pavasario žibutės, o vėjo nugairintos lūpos ir skruostai ir be kvarbų buvo rausvi.
Visi šiandien kaip susitarę jai pataikavo. Tik viena Janiotė vaipėsi, staipėsi ir tikriausiai iš pavydo.
Ach, kaip smagiai ir greitai čia eina laikas, net valgyti nesinori. Jeigu ne gyvuliai, tai visai į namus galima būtų neiti, o dabar tik vienas trukdymas. Atėjo pietūs- lėk, o ir vakaras jau čia pat. Dar valandžiukė kita, o saulė kaip pašėlus taip greitai ritasi žemyn... Štai jau ji visai nebeaukštai, būtų pats laikas, kol dar šviesu pasišerti gyvulius vakarui. Bet ar taip lengva išeiti, kai jau ir armonika atsirado? Jau pusė saulės už pušyno pasislėpė, o Stasikė vis neprisirengia. Dar truputį dar truputį, bet vis dėlto reikia eiti vieną kartą, nieko nepadarysi.
- Onike, padėk man pareiti apsišerti- kalbina ji Onikę. Ši pažada, tačiau tuo pat metu užgrojo armonika ir ji išėjo šokti.
- Tuojau, palauk minutėlę – linksi ji galva pro Zosinuko petį ir Stasikė nežino, laukti jos ar eiti vienai. Jai taip svarstant, kur buvęs kur nebuvęs prišoko Mizarų Jonis. Jis šiandien ypatingai ja domisi, vis stengiasi prie jos arčiau atsidurti. Bet ne jis vienas, o ir kiti šiandien dažniau negu bet kada į ją žvilgčioja.
- Stasike, eime šokti- pakvietė jis, tačiau mergaitė tik galvą papurtė:
- Ne neisiu, einu namo – atsakė.
- Ar pašėlai, ką sumanei, per patį gražumą?
- Aš gi ne visai, tik pasišersiu ir grįšiu- aiškinasi ji.
- Tai gal tau padėti?
  Stasikė trumpai pagalvojo, kad parėjus norėsis užvalgyti, persišukuoti plaukus, pavalyti suknelę, kuri truputį išsitepė, gal teks nusivilkti, o čia bernas. Dar jo saugokis užlindusi už spintos.
- Ne, nereikia- nusprendė ji, bet šis vis peršasi:
- Kodėl jau taip, dviem būtų greičiau, o gal jau su kuo kitu susitarusi?
- Kiaulių šerti ir tai dar reikia su kuo tartis, visai jau nusipaistei –nusijuokė Stasikė ir nubėgo per kluoną.
  Už klojimo takelis, juo iki ežero, o iš ten per pievą ir į namus.
Saulė jau nusileido, tik virš šilo skaisčiai raudonavo pašvaistė. Ryt, matyt, bus vėjuota dienelė, bet užtai šiandien tokia, kaip ir tinka Velykoms. Iki pat vakaro saulė buvo tokia šilta, net ir jai nusileidus, su viena suknele nė kiek nebuvo šalta. Kaip vidurvasarį. Vėjelis vis silpnėjo ir silpnėjo, kol pagaliau ir visai nurimo. Kokios šiemet mielos ir gražios Velykos! O, kad ir antroji diena būtų neblogesnė.
  Dingus vėjui, ežeras anksčiau nuėjo miegoti. Įmigęs jis toks paslaptingas ir tylus. Paviršiumi vos vos ritasi smulkutės bangelės.
  Stasikė eina takučiu visai arti vandens ir kiek paėjusi sustoja. Ji niekada abejingai  negali praeiti pro ežerą.  Dabar ji nutarė pažiūrėti, ar šiltas vanduo. Užsėmusi rieškučiomis kartą kitą, pilsto laistydama iš saujos į saują, kol pagaliau įsitikina, kad vanduo nėra šaltas. Jau beveik galima būtų  maudytis, bet iki Sekminių dar net septynios savaitės, tačiau Stasikė nemano taip ilgai  laukti.
  Jai taip prie ežero besidarbuojant, sudrėko kraštelis jos naujos suknelės ir neatraitotos rankovės. Kol parėjo iki namų, suknia išdžiuvo ir neliko nė ženklo, kad buvo sumirkusi.
   Susiradusi slėptuvėje raktą ji atrakino duris. Pasidėjo spyną taip, kad nereikėtų ilgai ieškoti, kai išeinant duris vėl reikės rakinti. Įėjusi į kambarį Stasikė neskubėjo prie ruošos, o apžiūrinėjo save veidrodyje.
     Prie lango tarytum ir šviesu, bet pirkioje už mūrelio visai nieko nebematyti. Stasikė niekaip negalėjo susirasti kasdienio sijono ir nuėjo ieškoti degtukų. Kai pasilipėjusi ant kaladėlės ji užsiekdama ieškojo degtukų, išgirdo, kad kažkas atidarė ir uždarė priemenės duris.  Ji greitai nušoko žemyn ir, uždegusi degtuką, pašvietė, nes buvo aiškiai girdėti bruzdesys. Vos tik durys spėjo atsidaryti, degtukas jai iškrito iš rankų ir tuoj pat užgęso. Gal ir laiku... Kitą akimirksnį ją jau apkabino Adolis...
Iš netikėtumo ir laimės ji tarsi sustingo.  Stovėjo nekrusteldama, pastyrusi, nesumodama ką turi daryti, kaip elgtis.  Nebėgo, nesipriešindama palinko, kai Adolis jos galvą priglaudė prie savo krūtinės.
  Jis gerokai aukštesnis, stambus ir plačių pečių. Stasikė pradingo jo amerikoniško švarko atvartuose. Įrėmusi noselę į iškvėpintus  krakmolintus baltinius giliai atsikvėpė ir užsimerkė iš malonumo.
  Ji baukščiai, bet kartu švelniai ir nuoširdžiai prigludo, kad Adolis nedrįso jos pabučiuoti. Jis tik glostė jos plaukus, pečius, kurie vos juntamai virpėjo po nauja suknele ir vis stipriau glaudė prie savo plačios, tvirtos, pilnos švelniausių jausmų krūtinės. Jam irgi norėjos giliai ir laisvai atsikvėpti. Jis tiesiog pavargo per visas tas dienas belaukdamas šio momento. Pavargo nuo veriančių, įžūlių lyg ugnis svaidančių ponios vargoninkienės akių, nuo kantraus, laukiančio ir persekiojančio Melanijos žvilgsnio, nuo viso to baliaus triukšmo. Žodžiu, nuo viso, kas jį skyrė ir tolino nuo tos minutės. Dabar jis tarsi ilsėjosi paskendęs Stasikės artume ir švelnume. O ką galvojo Stasikė?
   Vos praėjo pirmasis, toks nepaprastas dar nepatirtas ir taip ją paveikęs jausmas, ji pabandė išsilaisvinti iš jo glėbio. Adolis nesipriešino. Jis paleido Stasikę ir stovėjo priešais šypsodamasis. Jis buvo toks puikus, su nieku nepalyginamas, kaip koks ne šios žemės gyventojas, kaip koks dievaitis. Bent taip atrodė Stasikei ir jai vėl norėjosi pulti į jo glėbį.
- Dieve mano- sušnibždėjo ji atsitraukusi per žingsnį- kaip tu čia patekai?
- Na, kas čia nepaprasto? – toliau šypsojosi jis – užsukau sužinoti, gal kartais apsigalvojai?
Gal kartais pavyko perkalbėti mamą, tai galėčiau parsivežti. Visi susirinko, linksminasi, o tavęs štai ir nėra..
- O, ne – purtė galvą Stasikė, nežiūrėdama jam į akis – mano mamos taip greit neperkalbėsi.
- Tokia griežta?
- Tokia griežta- patvirtino atsidūsdama.
- O gal važiuojam ir tiek?- šelmiškai žybtelėdamas akimis pasiūlė Adolis. – Mamos dabar nėra, nei matyti nematys, nei žinot nežinos. Tai bent paūžtume...
- O, ką tu? Už jokius pinigus- net nusigando Stasikė- tuojau pat viską sužinotų.
- O ką jau padarytų? Juk nieko čia blogo.
  Stasikė ir pati nežinojo, ką būtent už tai padarytų jai mama? Gal ir išpertų, nėra dyvų. Bet ar vien to bijodama ji nedrįso mamos neklausyti? Ne, čia jau ne tame reikalas. Ji labai mylėjo savo mamą, iš mažens buvo įpratusi gerbti jos žodį ir savo nepaklusnumu nenorėjo jos skaudinti. Pagaliau juk ne ji viena, visi klauso savo gimdytojų. Tokia tvarka. Nors jai kartais ir norėdavosi pasipriešinti mamai, tačiau galiausiai viskas išeidavo taip, kaip mama ir numatydavo.
- Kaip bebūtų, mamos reikia klausyti ir tiek- pasakė ji patylėjusi, taip rimtai ir svariai, kad Adolis nesusilaikė nesusijuokęs.
- Tokios piktos mamos aš neklausyčiau...
- O savo tetos argi tu neklausai?
- Kam man jos klausyti, juk ji man ne motina?
- O per Užgavėnes atmeni, kai pasakė, kad negalima šokti, tai ir nebešokai.
- Kaip gi? Juk aš dar ją pačią pašokdinau, ar jau užmiršai?
Stasikė prisiminė ir taip pat nusijuokė.
- Na, matai Aš nieko neklausau, neklausiu jokių patarimų, viską darau taip, kaip pats sugalvoju, kaip man atrodo geriau. Turiu pasakyti, kad man neblogai sekasi- mirktelėjo jis prieidamas vėl arčiau Stasikės.
- Tai tu vyras, suaugęs vyras, tu turi savo protą, o aš...
- Bene tu jo neturi?
- O gal ir ne, juk man dar ir proto dantys nedygo...
- Žinai, ką aš tau pasakysiu, kad tu tikrai esi neprotinga...- juokėsi Adolis ir jo balti dantys blizgėjo. – Kiekviena bent kiek daugiau proto turinti mergina važiuotų su manim nors į pasaulio kraštą, ne tik į Pamūgę... O iš tavęs tik viena varnikė. Pagaliau nei sėstis nepakvieti...
- Vaje, sėskis Adoli, prašom sėstis- pašoko Stasikė – aš pagalvojau, kad tu pasirengęs tuoj pat grįžti namo- teisinosi išsiblaškiusi.
- Ir tu kartu- pagavo ją už rankos Adolis ir pasisodino šalia. - O tavo mama iš tikrųjų yra per daug rimta, net griežta, o gal tik manimi yra tokia nepatenkinta? – nepaleisdamas jos rankos pasakė - kažin ką ji pasakytų, jeigu pamatytų mane čia dabar?
  Stasikė numanė, kad bent jos tai tikrai nepagirtų. „Kaip toliau nuo jų“ prisiminė mamos žodžius. Tačiau ir pykti labai už tai irgi neturėtų. Kuo ji kalta. Adolis  pats atvažiavo.
- O kas, jei ji pasakytų tik „gero vakaro“?
-  Ne, ne tu nesakyk- purtė galvą Adolis- aš iš karto pamačiau, kad ji prieš mane yra nusistačiusi. Jai esant namuose aš niekad nedrįsiu čia užeiti. Bet negi mes dėl to negalėsime susitikti?
- O kodėl ne?- stebėjosi Stasikė- Kaipgi iki šiol susitikdavome?
- Kvailystė. Tokie susitikimai viena kvailystė ir daugiau nieko- suraukė antakius Adolis -
nors būtų galima, jei tik tu norėtum.
- Nieko daugiau ir nereikia. Kaip susitikdavome, taip ir toliau susitiksime, argi neužtenka?- Nežinojo nė ką kalbėti Stasikė, nors Adolio užuominos labai jau lipo prie širdies.
- Aišku, kad neužtenka- staiga užsidegė – bet gal tau iš tikrųjų nemalonu su manimi? Sakyk, tada aš jau geriau visai nelįsiu į akis.
Ach, kad jis žinotų, kaip jai dabar miela. Sėdėtų šalia jo visą gyvenimą, bet negi prisipažinsi , kad paskui ko gero dar pasijuoktų iš jos naivumo. Ką jis čia šneka, tai dar ne viskas.   Sužiūrėsi kas kada bernui ateina ant liežuvio, o dar tokiam Adoliui. Nereikėjo taip iš karto atsileisti. Na užėjai tai užėjai, bet kabinėtis nėra ko ir, kai Adolis apkabino ją iš naujo, ji nežymiai, atsargiai, kad jo neįžeistų, juokaudama atstūmė ranką ir išvengė jo glėbio. Tačiau netrukus jis vėl uždėjo ranką jai ant pečių. Taip greta vienas kito sėdėdami plepėdami ir juokaudami jie išsėdėjo gerą valandą, kol visai sutemo...
   Adolis grįžo su nepaprastai pakilia nuotaika. Lyg atsiteisdamas už savo dingimą jis kelis kartus iš eilės pašokdino ponią vargoninkienę ir kiekvieną kartą padėkodamas bučiavo jai abi rankas. Paskui susiradęs Melaniją, nebeatsitraukė nuo jos visą vakarą, nebent pastebėjęs  kurią nuobodžiaujančią viešnią pasišalindavo kokiai valandėlei, norėdamas ją užimti arba namų šeimininko pareigoms atlikti. Kai tik likdavo laisvas, grįždavo tučtuojau prie Melanijos. Jis buvo toks smagus ir lipšnus, kad Melanijai gal tik vienintelei iš visų svečių jo pasigedusiai, neatėjo į galvą net pasiklausti, kur jis buvo. Adolio dėmesiu ji negalėjo skųstis.
Puota ėjo į pabaigą.
   Adolio prašoma teta, užleido Melanijai savo lovą už pertvaros ir ji nuėjo pailsėti. Kai paryčiui išsiskirstė svečiai miegoti, Adolis irgi atėjo pas ją ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Melanija, ar priimsi mane gulti?- klausė jis jau audamasis batus.
- Gulkis sau iš kraštelio, kaip nors išsiteksime- sutiko ši pasitraukdama arčiau sienos.
Ji gulėjo nenusirengusi, susidėjusi rankas už galvos, visą laiką atviromis akimis laukdama ir įsitikinusi, kad jis ateis. Pasisukusi į šoną patraukė iš po galvos pagalvę ir pataisė taip, kad daugiau atitektų Adoliui.  Papureno, padaužė kumščiu, kad būtų putnesnė, ir laukė pasirėmusi ant alkūnės.  Nusivilkdamas švarką ir viršutinius baltinius, jis nežymiai ją stebėjo ir keista, dabar ji pasirodė jam visiškai sava, lyg tai seniausiai čia gyventų, lyg būtų sesuo, motina arba žmona. Jis net nusistebėjo, kodėl iš tikrųjų ji nėra dar jo iki šiol.  Taip mąstydamas ir gulėdamas šalia Melanijos, jis nuoširdžiai šeimyniškai pasakojo, kiek jis turėjo vargo kol visus svečius vienus išleido, kitus paguldė, kaip suporino jaunimą.
- O Žilvičio Anelę su kuo paguldei?- klausinėjo Melanija vis dar pasirėmusi ant alkūnės- ši tarytum kad neturėjo per visą vakarą sau poros.
- Nagi su Pivoriniu Antanu. Tu nežiūrėk, kad jie taip vaizdžiai nesiglausto, bet Sekminėms žada jau vestuves kelti. Aš ir į  pajaunius esu užprašytas. Jei nori žinoti, tik pamergę liepė pačiam išsirinkti. Važiuojam, Melanija?  O žinai ką? Mes irgi ilgai nebetrauksim. Aš dar turiu šiokių tokių reikalų, šį tą sutvarkyti ūkyje. Kada nors mes plačiau apie tai pakalbėsime. O jau po to vieną gražią dieną ir mes kelsime veselę..- jau pusiau snausdamas pakuždėjo jis Melanijai ir greitai užknarkė. Po to krūptelėjo, matyt ką susapnavęs, trumpam atbudo, paskui nusisuko nuo Melanijos ant kito šono ir jau visai giliai įmigo.
Melanija gi negali užmigti. Nuo alkūnės nuslinko ant pagalvio, vėl atvirto aukštielnika ir vėl žvelgė atvirom akim.
- Kaip paprastai viskas vyksta- mąstė ji- pasakė taip lyg būtų kalbėjęs apie kasdieninį paprasčiausią dalyką, darbą... Net neapsikabino...
Ne, jau šiandien ji visai nebeužmigs.