Lyti akys į ledą įstingusį žvilgsnį ir slysta
skruostu sutemos gailios gūdžiam vakare –
blyksi žvakės, nuo vėjo įgairintos, ūmios,
mintys žudo be žodžių ir verčia mane

vėjo randus botagais išplakti ir glausti
dešimt kartų įskaudintą, kilti ryte –
baltu dūmu taikos, kur strėle nusitaikęs
trapią Paukštę nušaučiau aguonų lauke.

Lango suodinu žvilgsniu nugestų iš lėto
virtęs trupmenom laikas, nukristų šalna –
veido vingiais ištvinę pavasario žingsniai
išbraidytų sapnus, sugražinę namo nejučia...