Dabar aš galvoju, kaip Tu įėjai nekviesta
Ir ką padarei, kad iš karto Tavim patikėjau,
Jei šlapo galva – išdžiovindavai ją nejučia,
Jei kaito veidai nuo gėlos – nubučiuodavai vėju.
O gal net  stebėjai, kai pirmąjį žodį sakiau
Ir kaip nejučiom man beaugant vis....  pilys byrėjo.
Net laiškus nakty parašydavau nuojautom Tau
Bei  trapią eilutę eilėraščio pirmo sudėjau –
Ne gurkšnį kavos ir ne gardžią uogienę rytais –
Tave liežuviu bėgią dieną slaptingai lytėjau,
Tai Tu man pakvipdavai beržo bedalio sakais,
Kai kvapo pavasario man tarsi vaisto reikėjo.