Varva laiko lašai
Į sudužusią stiklinę
Kalena geniai į negyvą medį
Ir nuojautom pasitiki
Vienišas vilkas
Kad neilgai varvės
Kad neilgai kalens
Kad greit regės anapusybės atspindžius
Gėlėtus saulės spindulius
Išsekęs kūnas
Kokia trapi čia ir dabar akimirka
Tyli ir vieniša išsekusio kūno egzistencija