**********
Ai, kaip vyšnios tėvo žydėjo,
Ai, kaip jų žiedlapių krito sniegas,
Krito į žemę be jokio vėjo,
Balo mūs takas, per sodą bėgęs--

Tirpo dangus mūs, žvaigždelė, viskas--
Svajų skeveldras surinko gruodas,
O išdavysčių išdygęs miškas
Į širdis smigo, lyg nuodas juodas !

Ai, kaip jis žudė gyvenimo gėlę--
Lenkt jį reikėjo per mylių mylią !!!
Brūzgynais darželiai mūsų užžėlę...
Žvelgiu į tėvo aš žaizdą gilią

Pro Paukščių Tako ūkaną baltą,
Pro mėnesienos sidabro sparną--
Lig gyvuonies graudu ir šalta,
Kai obelėlė nulydi varną,

Kai iš žaizdos jai kraujas liejas,
Žarijų kraujas mūsų ugnelės--
Sužydi pusnys, dangus ir vėjas--
Ir mūsų vyšnios iš sapno kelias...