Gerokai pavargo Stasikė, kol prisigavo iki prekystalio. Nusipirkusi pakelį cikorijos, tris pakelius  sacharino, svarą cukraus, degtukų, druskos ir geriamos sodos už kelis centus, ji jau galėjo eiti.
Paėmusi nuo prekystalio gražiai supakuotus į vieną rupūlį savo pirkinius, ji žengė prie durų ir staiga sustojo. Laimė, kad dar būdama viduje pažvelgė į gatvę. Juk ten, netoli krautuvėlės durų stovėjo Adolis ir šnekėjosi su kažkokiu jai nepažįstamu nedideliu  žmogiuku.
Stasikė atšoko, pasitraukė į krautuvės vidurį, o kad būtų dar saugiau , pasislėpė už atidarytų durų pusės. Kad kas iš esančių neatkreiptų dėmesio, ji pasičiupinėjo, neva taisydamasi suknelę, paskui pasitaisė skarelę ant galvos, šaliką, atsegiojo ir vėl susegiojo vatinuko sagas, šnypštė ir valėsi nosį, dar radusi švarią popieriaus skiautelę, nusivalė batelius. Kai pritrūko ką veikti, žvilgtelėjo pro langą. Jie tebestovėjo. Adolis buvo kaip tik priešais Stasikę ir neišvengiamai būtų ją pastebėjęs. Nieko, aišku, nebūtų atsitikę. Daugų daugiausia, jis gal būtų ją pasveikinęs iš tolo, o gal ir ne.  Gal būtų užkalbinęs. Nesvarbu, kaip Adolis pasielgtų, jai norėjosi išvengti susitikimo, bijojo išsiduoti, kad ir jai patinka Adolis, kaip ir visom kitoms mergelėms.
   Ji dar kartą viską pakartojo save apsitvarkydama ir dar kartą pažiūrėjo pro langą. Kaip tik tuo metu vyrai padavė vienas kitam rankas, kilstelėjo kepures ir žmogelis nuėjo gatve aukštyn. Adolis kaip stovėjo prie krautuvės durų, taip ir žengė vidun. Stasikė nespėjo nė apsidairyti, kai jis jau čia.
  Ką daryti? Gerai, jei jis tik trumpam užėjo, pasisuks ir išeis, o jei užsibus ilgiau ir pastebės čia ją tūnančią, ką ir pagalvos? Žinoma, supras, kad nuo jo slepiasi, kad jo varžosi. Tačiau dabar išeiti, reiškia susidurti akis į akį. Susitikti jo nebijojo, tačiau  nenorėjo, kad iš jos laikysenos Adolis suprastų, jog prieš jį tirpsta. Pagaliau nutarė pasisveikinti ir palikti jį krautuvėlėj.
   Įsidrąsinusi šmurkštelėjo iš už durų, nutaisiusi  kuo ramiausią ir šalčiausią miną. O laimė. Adolis stovėjo nusisukęs, jau sveikindamasis su kitais pažįstamais ūkininkais( ak , kiek jis turi pažįstamų). Apsirengęs vis dar su tais pačiais striukais raudonais kailinukais, ne su išeiginiais, o kasdieniais auliniais batais, ne žiemine, o plono juodo milo kepure su kozirku. Stasikė kaip šovė pro duris ir tik gatvėje ramiai atsikvėpė.
- Kiek bereikalingo rūpesčio dėl jo nelemtojo, geriau jau apsivestų vieną kartą- galvojo bėgdama į sutartą vietą, nes jau nebežinojo, kaip ilgai ji užsibuvo krautuvėlėj. Rasi jau Melanija belaukianti. Bet ne, juk dar neskambino varpai ir gatvė tuščia, ne taip kaip po visam.
Adolis, susitikęs pažįstamus , nesileido į kalbas, nors kiekvienas su malonumu būtų su juo pasišnekėjęs. Trumpai vienam kitam padavęs ranką , ieškančiu žvilgsniu apsidairė krautuvėje. Pats savo akimis nepatikėjo. Pažengė toliau į gilumą ir vėl grįžo atgal, žvilgtelėjo už durų. Ant  purvinų grindu gulėjo įtartinai balta skepetėlė.. Minutę padvejojęs, jis pasilenkė ir ją pakėlė. Pasirodo neapsiriko. Tai buvo nosinaitė. Balto mazgojamo šilko, mereškuotais krašteliais ir raudonu siūlu išsiuvinėta monograma “S.J”. Adolis nusišypsojo ir įsidėjo į kailinukų kišenę.
- Tai šelmė. Nė nepastebėjau, kada paspruko- pagalvojo. – Ei, Irša, paduok man pokelį papirosų, skubu- nesivaržydamas ištiesė pinigus žydeliui, nors kišenėje turėjo naują pakelį. Gavęs ko prašė, išėjo. Ant laiptukų stovėdamas apsižvalgė. Stasikės niekur nebuvo matyti, dingo, kaip į vandenį. Jis atplėšė neatidarytą dėžutę ir , išsšėmęs papirosą ilgai trynė tarp pirštų tabaką.
  Bažnyčios bokšte nuskambėjo varpai po mišparų. Pro šventoriaus vartus pasipylė žmonės, būriais plūdo pamaldūs parapijiečiai. Pažįstamos ir nepažįstamos moterys vedinos vaikais ir be vaikų, tolimesnių ir artimesnių kaimų ūkininkai po kelis ir būreliais  ėjo šnekučiuodamiesi. Ėjo bernai, pusberniai ir mergos. Kiekvienas nešėsi šventintų kadagių. Moterys ir mergaitės turėjo po gerą šluotą, vyrai po mažesnę, o bernai po mažytę šakelę, nuo kurios skynė ir kramtė juodas uogas.
Visi matė Adolį ir iš tolo pagarbiai su juo sveikinosi. Vieniems jis atsakė, kitiems ne. Į vienas mergeles žiūrėjo ilgiau į kitas trumpiau, dar į kitas ir visai dėmesio nekreipė. Tik pastebėjęs Melaniją jis metė žemėn nesurūkytą papirosą ir nuėjo prie jos. Pro žmones negalėdamas prisiartinti, iš tolo ją pašaukė.
  Išgirdusi Adolio balsą mergina atsisuko ir, matydama, kad jis yra toliau, sustojo jo palaukti. Visu Melanijos kūnu iki padų ūžtelėjo jaudulio banga. Kiek galėdama ramiau ji padavė  priėjusiam Adoliui ranką. Spausdamas ją, Adolis juto kaip ji virpėjo ir jam pagailo Melanijos...
- Tų žmonių, žmonių... Kur taip skubi, kad prisivyti negalima?- kiek galėdamas švelniau užkalbino Adolis.
- Nei taip skubu nei ką, bet jau pats laikas ir namo- atsakė Melanija iš jaudulio net prikimusi, nežiūrėdama jam į akis.
- Paspėsi, dar toli vakaras, galim trupučiuką pasivaikščioti, toks puikus oras- pasiūlė Adolis numanydamas, kad tuo ją labai pradžiugins, nors anksčiau nebuvo tam linkęs.
- Kol pareisi ir vakaras, kiek dabar čia tos dienos- visa atgijo Melanija, net į akis išdrįso žvilgtelėti.
- Na nesakyk, dabar jau žymiai ilgesnė- užeidamas jai iš dešinės paprieštaravo Adolis. Jie lėtai šalia vienas kito nuėjo gatve. – Nuo Kalėdų iki Velykų žiūrėk koks laiko tarpas praėjo ir saulė vis aukščiau ir aukščiau. Ir atšilo. Kad taip pastovėtų be lietaus, tai iki Velykų gerai pradžiūtų.
- Žinoma, kad pradžiūtų, dar visa savaitė. Pavasarį greitai džiovina – sutiko Melanija.
- Tai sakai verbas pašventinai? – siekdamas iš jos rankos kačiukais pasipuošusios karklo šakelės klausė Adolis. – Duok ir man kokią šventą šakelę parsinešti, nebuvau bažnyčioj.
- Sarmatą reikia turėti – neva barėsi Melanija, leisdama jam nusilaužti keletą šakelių. - Juk tau čia pat bažnyčia, mes net iš kur ateinam.
- Nieko nepadarysi. Net toks posakis yra “bažnyčia arčiau- Dievas toliau”- nesigynė Adolis – bet  kad iš tiesų tų reikalų milijonai. Prie tavęs irgi turiu svarbų reikalą, Melanija. Už tai ir sutrukdžiau- staiga jis rimtai prašneko. – Klausyk, ar tu labai kuo užsiėmusi  dabar namuose?
- Na be darbo nesėdžiu- atsakė Melanija truputį nusivylusi bet kartu ir susidomėjusi.-Pasakyti, kad taip labai esu užimta irgi negaliu. Darbuojamės kaip paprastai ir gana. Žinai moterų darbo nesimato.
- O tu žinai, ko aš tavęs norėjau paprašyti? Ar negalėtum į pabaigą savaitės kokiai dienai ateiti pas mus? Žadu Velykoms pasidaryti alaus, paprašyti svečių, reikia su užkandžiais šiek tiek pasiruošti. Šeimininkę jau sukalbėjau, apsiėmė. Prašo pagalbininkės. Pas mus taip prastai susidėjo, kad galima sakyti nebeturim moterų. Merga taip staigiai  susirgo, turėjau šiandien paleisti namo. Bala žino, gal ir negreit galės grįžti. Piemenei vėlgi pirštas ištvinko nieko dirbti negali. Liko viena teta, bet ir jai nebus kada. Jau ir taip viskas ant jos vienos pečių paliko, vos spėja apeiti.
Melanijai iš tos laimės atrodė, kad ji pakilo į orą ir kybo kažkur erdvėje nejausdama žemės po kojomis. Praėjo maža pauzė, kol ji vėl nusileido ir susivokė, kur esanti.
- Oje, kodėl ne, būtinai ateisiu – sutiko ji visa nušvitusi – ir padėsiu kiek galėsiu ir sugebėsiu.
- Apie tai nėra nė ko kalbėti, svarbu, kad sutikai- atrodė džiaugėsi ir Adolis. – Žinai, kad ne teta aš pats nebūčiau taip gerai sugalvojęs. Sakiau paimsiu kokią iš miestelio. Bet žinai, įsileisk svetimą nežinomą žmogų , per tokį sujudimą visur atlapa nerakinta. Jei kokia smaili visur išlandys, išvilks ir justi nejusi.
- Kad jai Dievas duotų sveikatą – mintyse pagalvojo Melanija ir paklausė- O šeimininkę jau parsivežei?
- Ne dar. Važiuosiu pavakariais- atsakė Adolis. – Kad nori važiuokim kartu, važiuodamas užvažiuosiu. Nespėjus Melanijai sutikti , pasitaisė. – Šiandien turbūt nebus kada. Gal rytoj anksti iš ryto, kai bus kiek pašalę, ne toks purvas.
Taip šnekėdami jie atėjo iki posūkio ir sustojo.
-Tai sutarėm, Melanija? Vadinasi Didijį ketvirtadienį, kai eisi iš bažnyčios, tai ir užeik. Jei bažnyčią nemanai eiti, tai aš nuvažiuosiu tavęs parsivežti. Gerai?- lyg norėdamas pastvirtinti paklausė Adolis.
- A jau važiuosi- purtė galvą Melanija – ateisiu ir gana, gali būti ramus, manęs nereikės kelis kartus prašyti.
- Ačiū, Melanija, labai ačiū- pdėkojo Adolis mandagiai- man dabar vienas labai svarbus reikalas atkrito. O kad žinotum, kiek man dabar jų atsirado. O gal dar einam pavaikščioti?- pakvietė jis merginą ir jie apsisuko atgal.

O Stasikė vis laukė. Eidamos namo mergaitės klausinėjo: - Stasike, ar lauki ko, kad čia stovi?
- Nagi prašė palaukti Melanija ir pati kažkur įstrigo. Ar nematėt?- aiškinosi ji.
- Ne nesimatė, gal į krautuvę užėjo  ir užtruko?
- Ogi su Adoliu mačiau vaikšto- atsiliepė kažkuri- nesulauksi dabar tu jos greitai. Einam geriau namo su mumis.
- Ne, jau geriau palauksiu, kad pažadėjau- nesutiko Stasikė- bet ateity tai jau daugiau nebepasižadėsiu, jei taip daro- lyg teisinosi ji prieš drauges.
- Stasike, vakare pas Zosinus susirinksime žiedo dalinti – jau iš tolo prisiminusi šūktelėjo jai Onikė. – Nevėluok.
- O tu geriau užeik, kai eisi, gerai?- paprašė jos Stasikė ir pasistiebusi, kad toliau būtų matyti, pažvelgė ateinančios Melanijos. Berniokai praeidami irgi erzino:- ko čia dabar stovi ant ežios kaip kurapka? Einam geriau kartu namo.
- Ar nematai, kad laukia ko? Matyt susitarusi yra, kad parlydėtų?
- Žinoma, kad susitarusi- išdidžiai patvirtino Stasikė ir ir šie, neturėdami kaip prie jos prikibti, krizendami nuėjo.
- Tegu sau vaikšto, tegu vaikšto – kartojo mintyse  mergaitė vaikštinėdama sausu pradžiuvusiu takeliu vieškelio pakraštyje tai pirmyn, tai atgal, nenueidama toli nuo stulpelio. – Tegu vaikšto, svarbu kad be manęs. Kam man jie reikalingi? Ir su Melanija šiandien paskutinis kartas. Daugiau nė žingsnio su ja, nė kojos nekelsiu, kad ir į vestuves prašytų, dievaži nepasižadėsiu.  Tik šiandien, kad taip susitarėm... O klausinėti irgi neverta. Kol pareisim bus laiko, jei norės galės ir pati pasipasakoti, o jei ne- tesižino sau. Ar man ne vistiek kada sužinosiu?. Nei čia bus nuo to geriau nei blogiau. Pagaliau , kas man gali rūpėti apie juos? – viską apsvarstė Stasikė, net ant širdies lengviau pasidarė.
  Saulės spinduliai milijonais drugių mirgėjo ir virpėjo giedriame ir vaiskiame ore. Kvepėjo nuo žemės ir miškų kylantys garai, skleisdami gaivinantį sakų ir šviežios duonos kvapą. Pirmais pavasario garsais gurgėjo šalikelių grioviai, varydami vandenį į Dysnos žemumą, kurios jau didesnė dalis buvo apsemta. Kai baigs nutirpti sniegas miškuose, vanduo liūliuos iki pat kalno.
Ramiai snaudė ir šildė savo pilką švelnią  vilnelę pagriovio karklų kačiukai, nejudinami nė mažiausio vėjelio. Saulės atokaitoje Stasikei pasidarė šilta. Ji atsisegiojo vatinuką, skarelę įsigrūdo į kišenę ir , pasidėjusi ant takelio savo pirkinius,  pasilaužė nuo griovio krašto dar gražesnių, daugiau išsprogusių karklo šakelių.
Pridėjusi jas prie šventintų kadagių puokštės, surišo  iš naujo ir vėl sugrįžo prie stulpelio. Net nerimauti pradėjo , kai pagaliau pamatė ateinančią Melaniją. O dangau, ir vėl tas Adolis.
- Ar labai barsies, Stasike?- jau iš tolo buvo matyt, kaip švyti Melanija. – Nė nemačiau, kaip praėjo laikas, jau galvojau, kad neberasiu pačios.
- Ko čia bartis, kad taip susitarėm. Turiu laukti ir gana- kaip galima rimčiau, nė į vieną nežiūrėdama, rišdamasi skarytę ir segiodamasi vatinuką atsakė Stasikė.
- Štai kur ji pabėgusi.- stebėjosi Adolis. – Žmonės po visam po miestelį spaciruoja, o ji štai kur pasislėpė. Kaip gyvuoji, kaip sveika ? Seniai nesimatėm- klausinėjo Adolis eidamas artyn kartu su Melanija.
- Sveika, gali nesirūpinti- atrėžė ji pasipūtusi, nes jai atrodė, kad taip bus geriau. Tegul mato, kad ji ne tokia kaip visos ir jam nepataikauja.
- Sveika, bet kokia pikta. Kur buvai dingusi, kad niekada nebematyti?
- Kur dingsi? Kai nežiūri, tai ir nematai- staiga ištrūko jai, bet susizribusi ėmė raginti Melaniją. – Einam greičiau, užteks “farsinti”. Visi jau seniai išsivaikščiojo. Tuščias miestelis paliko, o mes ant vietos vakaro sulauksim.
- Na neskubėkit taip labai, kas per striokas? Palaukit dar kiek- draudė Adolis- sekmadienis juk, ne darbą dirbsit parėjusios, o išsimiegoti visada suspėsit.
- Ne miegas galvoj, valgyti norisi- paaiškino Stasikė.
- Gražios ir nevalgiusios- juokėsi šis nenuleisdamas nuo Stasikės akių.
- Pats mažiau valgyk irgi būsi gražesnis- patarė Adoliui Stasikė.
- Ar tai dabar aš negražus?
- Gal sakysi, kad  gražus?
- Ar pašėlo? Su Stasike šiandien iš vis susikalbėti negalima. Kas atsitiko, kad tokia uparta, gal motina gerai verba išplakė?
- Kad nori, tai ir pats gali gauti, jeigu nesi plaktas?
Melanija nusijuokė.
- Gerai išperkim, aš palaikysiu- tarė ji, kad net Adolis atšoko į šalį.
- O ką su jumis, tokios pasiutusios, visko galima tikėtis, bet geriau mes nesipykim- taikiai kalbino jis vėl eidamas artyn. – Tokia šventa diena , nuodėmė pyktis. Netrukus reiks Velykinės eiti, jau ir taip nuo Kalėdų griekų prisirinko.
- Kaip tik dabar galima, ta pačia proga išsispavedosi ir atpakutavosi...- vis rado kaip priešintis Stasikė.- O gal pats jau nutempei  “ožį”, kad toks pabažnas?
- Man tai vieni juokai, čia pat per tvorą, bet pažiūrėsim, kaip jūs tempsit net iš Aukštasalio. Numanau, kad ne taip lengva bus.
- Oi Adoli, ar negalėtum padėti, ką tau reiškia? – pamažu nyko Stasikės  rimtumas.
- Samdykit piemenį, atgins pakluonėmis...
- Dėkui už patarimą, kaip nors susitvarkysim, nebe pirmas kartas.
- Juokas juokais, bet kur kiaušinius ridinėsim per Velykas? Nekviečiat manęs?
- Kam kviesti, pats ir taip atlėksi.
- Ne, tokią dieną negalima neprašytam. Nekviestas neateisiu.
- Negi nukęsi?
- Na, jei jūs neprašot, tai aš paprašysiu- staiga visai rimtai tarė Adolis. –Prašom tada pas mus atsigavėti.
- Dėkui, Adoli, net būtinai- neiškentusi nusišypsojo Stasikė.
- Bet rimtai prašau, Stasike, nesijuok- matydamas , kad ji šaiposi iš jo, perspėjo Adolis. – Velykoms prašau būtinai pas mus, štai abi su Melanija. Savo ir tetos vardu prašau. Ar dar niekur nesat pasižadėjusios?
Stasikė staiga prisiminė apie tą pasaulinį balių, apie tai, kaip ji rengėsi kamantinėti Melaniją ir net suglumo iš netikėtumo.
- Kokie niekai- dar nežinodama ar rimtai kalbama ar juokais, neaiškiai atsakė ji- niekas niekur manęs ir neprašė.
- Tai tada niekur ir nepasižadėk, jeigu kas ir paprašytų. Velykom būtinai pas mus. Su Melanija mes jau susitarėm, o tu ar prižadi man?
- Nežinau, reikės mamos paklausti, jeigu leis?- nusprendusi pagaliau, kad nejuokaujama, nuleidusi akis nedrąsisi atsakė.
- Aš manau mama sutiks, kodėl gi ji turėtų neleisti?- svarstė Adolis.- Pirmą dieną po Velykų, po pietų būkite pasiruošusios, atvažiuosiu parsivežti. Galiu užtikrinti, kad nepasigailėsit. Bus daug jaunimo, muzika, galėsit smagiai praleisti laiką, aš nei vienai nepavyduliausiu.
Stasikė, kaip anksčiau Melanija iš tos laimės nejuto pati savęs. Tik po gero laiko tarpo ji prisiminė, kad net nepadėkojo už kvietimą.
- Dėkui, Adoli- pagaliau prisiminė ji – jeigu tiktai galėsiu- ach kaip juokingai ji pasakė. Ji norėjo dar kartą pasakyti, jeigu tik leis mama ar dar ką nors panašaus, bet Adolis viską puikiai suprato. Suprato, kad Stasikė jaudinasi, kad pakviesdamas suteikė jai didžiausią malonumą, kad jos pasipūtimas tai tik dirbtinis ir kad ji lygiai tokia pati ir lygiai taip pat dievina jį kaip ir visos kitos mergelės.  Jam pilnai to pakako, kad patenkintų savo puikybę.                                                

-Oi ,mama, ką pasakysiu. Adolis į balių užkvietė Velykoms – pasigyrė Stasikė motinai vos spėjusi peržengti namų slenkstį.- Ar leisi?
Motina, atrodo, dėl to nelabai apsidžiaugė.
- Vieni niekai, ar jau pritrūko ką kviesti?
- Tai kas čia tokio- ūmai išsigando Stasikė- Mes juk pažįstami nuo senų laikų,  kiaulė būtų, jei nepaprašytų. Ar aš ten juos apvalgysiu ar apgersiu? Tik pabūsiu, pasišoksiu, vistiek per šventes namuose nenusėdėsiu.
- Na eik valgyti- padėjusi ant stalo karštų kopūstų bliūdelį ir apkepintų bulvių lėkštelę, pašaukė motina nieko į tai neatsakydama. – Taip ilgai neparėjai, viskas baigia atšalti.
Stasikė greitai nusivilkusi šventadienius rūbus, sudėjo ant lovos, su vienais marškinėliais tik prisidengusi skara pečius, paklusniai atsisėdo.
- Tai kaip bus mamute?- nusrėbusi iki pusės bliūdelio paklausė meilindamasi. – Aš dar niekur nei pas ką nebuvau baliuje.
Motina nusišypsojo.
- Čia ir visa bėda, vaikeli – šalia prisėdusi paglostė ji dukros galvą. – Ar manai, kad man gaila? Kad kur kitur, pas bet ką čia Aukštasalyje, nė pusės žodžio nesakyčiau, bet pas tokius...Neverta nei galvos sukti , o dar pas Adolį. Reikia kaip toliau nuo jų.
- Kaip tai , mama? Kas čia blogo? – išplėtė akis Stasikė, net apie valgymą užmiršo.
- Tu tik pagalvok, kas ten susirinks? – jau visai rimtai ėmė išvedžioti motina. – Bus ir klebonas ir mokytojas ir šiaip visa miestelio “panstva”. O kokia turtinga ir plati vien jo giminė. Aš manau ir iš ūkininkų š ne bet ką prašys. Kokių bus išsipusčiusių, pasipuošusių ponių ir panelių, o kaip gi tu atrodysi? Kaip pritapsi, kuo apsirengsi nei karto žmonėse nebuvusi? Nei valgyti tinkamai, nei sėdėti nežinosi kaip, tik apsijuoksi. O gal manai, kad tu ten labai reikalinga?  Prašo tik dėl Melanijos, iš mandagumo, gal nebuvo kaip kitaip? Melanija irgi nenorės su tavimi visą laiką leisti, o jei pasitrauks kur , tai liksi viena. Man gaila tavęs, vaikeli, tas tik paminėjo dėl visa ko, o tu jau ir gadini širdelę.
Išklausiusi motinos, Stasikė pagalvojo, kad ji sako daug tiesos ir iškart atvėso. Argi ne taip panašiai buvo ir užgavėnių vakarą? Tiktai Adolis truputėlį, o jau teta visai jokio dėmesio nekreipė į ją. O dabar irgi panašiai, kai pamatė, tai ir paprašė, ant griovio krašto. Jei nebūtų sutikęs, tai tiek ir tereikėtų, bet nenorėdama iš kart pasirodyti motinai dar bandė perkalbėti:
- Kai dėl apsirengimo, tai juk Barbė žadėjo pasiūti Velykoms.
- Teisybė. Ten šilkais šlamės, o ji su satinkine- jau pyktelėjo moteriškė. – Dar sakai kaip žmogui, tai ir klausyti nenori. Aš irgi esu nemažai svieto mačiusi, blogiau ir geriau gyvenusi, visko patyrusi, galėtum manimi tikėti. Jeigu nebūtų man tavęs gaila, sakyčiau eik ir pati įsitikink, ar aš teisingai sakau ar meluoju. Bet kam to reikia? Geriau nė nebandyti, vistiek yra ir bus mano teisybė.
-  Gerai jau gerai- dabar jau skubiai sutiko Stasikė. Nenorėdama pykdyti motinos paėmė šaukštą- kad neleidi, tai ir nereikia. Galės sau važiuoti viena Melanija, tuščia jų...
- Ne dėl to, kad neleidžiu, bet dėl to, kad patariu – pataisė ją motina pakildama.- Ar dar įpilti?
- Oi ne, užteks- atsakė Stasikė ir atstūmė tuščią bliūdelį. – O žinai, ką sugalvojau? Reikės prašyti Barbės, kad prie viso to dar pasiūtų baltą uždedamą apykaklaitę. Norėsiu užsidėsiu, norėsiu be jos. Prie mėlynos suknutės labai pritiks. Nuo nosinių liko dar mazgojamo šilko gabalėlis.
- Galėsi paprašyti- pritarė motina patenkinta, kad taip greitai pavyko perkalbėti ir įtikinti dukrą – tik , man rodos, kad ten labai mažai, gal net neišeis.
- Reikės paskui pažiūrėti, o dabar , mama, dar ko paprašysiu, leisk bent žiedo dalinti vakare pas Marelę.
- Parneši pieno, galėsi sau eiti, kur norėsi. Tik nebūk ilgai.
Stasikei  buvo  truputį gaila progos, bet ką padarysi. Su mama geriau jau nesigičyti, vistiek neperkalbėsi. Gerai dar, kad į kaimą išleido. Kai ateis Velykos, nebus kada liūdėti. Iš pat ryto bažnyčion ant prisikėlimo, paskui su nauja suknele į kaimą. Mizarų kieme supynes berniokai pastatė. Ten tikriausiai ir kiaušinius ridinės. O  vakare jau neapsieis ir be armonikos...