Tai ne pienių pūkai -
iš dangaus
tyliai leidžiasi snaigės,
jos baltais patalais
vėl užklojo laukus
ir šaltais bučiniais
gležnus žudo žiedus,
kam išdrįso pažvelgti į saulę.

Pasiklydo pavasaris
metų laikuos,
šalia kelio žiema
jį nustūmė,
verkia eglės prislėgtos
sunkiais nėriniais,
ir žibuoklių veidai
po sniegu užsimerkė palaukėj.

Kaip fatališka nimfa
sugrįžta žiema
balto šerkšno sparnais
vieną naktį papuošti,
ji žavi, bet šalta jos širdis
ryt ištirps, ir atgis
daug mielesnė laukų žaluma
ir kačiukais pražystantis gluosnis.