Ant vieno Vilniaus senamiesčio stogo
Sėdėjo du berniukai.
Vienas iš jų tarė: – Žinai, mes optimistai.
Kitas pažvelgė į jį ir paklausė:
– O kas yra optimistas?
Pirmasis nesuglumo ir drąsiai atsakė:
– Optimistai tai tie, kurie džiaugiasi gyvenimu,
Tiki jo gyvastingu vėju, tiki nuostabia ateitimi.
Mh. Supratau. Tada tikrai mes optimistai.
Bet kodėl tai žinome tik mes.
Sušukime apie tai visu balsu.
Ir pasklido skardūs balsai virš Vilniaus senamiesčio –
MES OPTIIIMIIISTAAAIII.
Nuščiuvo žmonės, einantys gatvėmis apačioje.
Jie pažvelgė į dangų ir pamatė
Dvi poras kojų, mataruojančių nuo stogkraščio.
Kažkokie nesubrendėliai puskvaišiai, – pagalvojo jie
Ir nuėjo savais keliais.
Jie buvo PESIMISTAI.