Gyveno daržo braškė, be rūpesčių, ramiai,
Kasrytą glamonėjos su saulės spinduliais.
Bučiavosi su vėju kasdieną lietuje,
prisiekė pirmą meilę mėnuliui naktyje.

Net gluosnis ja gėrėjos dėl raudonų žandų,
O ji slapta mylėjos su žirniu po lapu.
Nuo grybų iki uogų - gėrėjos ja visi,
Lyg pasakų princesė - visiems ji nuostabi.

Atrodo idealas, na super mergina,
Putliausia, raudoniausia - šio daržo pažiba,
Bet še tau ir problema, be jų juk niekadas,
Pamilo braškė kuolą, pamilo ir gana.

O kuolas buvo gėjus - žinojo tai visi..
Jam braškė nerūpėjo, nors ir labai graži.
Kankinosi braškelė - sulyso, pajuodavo,
Iš meilės daržo "gaidžiui" visai nusikamavo.

Visi darže stebėjos, kai braškė vieną dieną,
Širdies skausmų netvėrus įšoko į uogienę.

Dabar prie stalo sėdžiu, gurkšnoju sau arbatą,
Žiūriu į tą uogienę, matau tą trintą braškę.
Kvaila vis tiek ta braškė, dėl žydro kuolo žuvo,
O ta trinta uogienė nušovė ir surūgo.