Garstyčių laukas
iš kito laiko virpančių erdvių…

Prilipo jai prie odos, lūpų ir akių
tarsi kraujažolės lazdelių heksagramos,
mažyčio kino (prosenelio)
kaulų burtai.

Kiekvieną žingsnį, judesį išpranašavo,
išmokė atpažinti
dešimt tūkstančių daiktų.

Sau pasiliko tik penkis,
manė – svarbiausius.
Ne tuos, kurių taip siekė jos gentainiai.

Jos mylimiausieji daiktai buvo beformiai,
jie neturėjo kontūrų, ribų,
bespalviai ir besvoriai buvo
lyg trykštančios visybės jėgos.

Pirmoji praeitį prišaukdavo
iš gelsvojo garstyčių lauko.

Antroji visuomet žinodavo, kas bus.

Trečioji lygino energijų srautus –
tamsą ir šviesą.

Su ketvirtąja likdavo ji tyloje.

Penktoji – per laiką ji suprato –
vienintelė svarbi.
---------------------------------------
Svarbiausioji…