Mano tėvai baisūs. Ne, aš visai rimtai, tikrai. Jie mane persekioja, erzina ir elgiasi kaip nestabilios psichikos, aš nebežinau, kaip man išspręsti šią opią problemą, todėl rašau jums. Taigi... Aš kiekvieną vakarą varomas gulti aštuntą valandą, jūs tik pamanykite... Aštuntą! Ir jūs manote, kad tai viskas? Mama atsisėda prie lovos ir taip šalia tono pradeda dainuoti kažkokią kvailą dainelę ir neleidžia užmigti... Kasdien.
Gaila man jos pasidaro, kai ji pažiūri į mano naktipuodžio turinį, apsidžiaugia taip, lyg būtų radusi kažką nepaprasto... O kai miegu... Dieve, sunku... Kai miegu... Jie mane fotografuoja, arba besimaudantį... O nuotraukas deda į internetą. Manau, tai neteisėta, skųsčiaus, bet jie – mano tėvai... Ech.
Jeigu imsime kalbėti apie maistą, tai irgi iškyla daugybė problemų. Gaunu tik košės. Kasdien košė. Mama nesupranta, kad jau prisivalgiau. Kaip jai tai išaiškinti??? Tėtis irgi ne ką geresnis, man bruka tą garsiąją košę, o pats šokoladą... Kur lygios teisės? Nežinau, sunkus tas mano gyvenimas. Net vardo savo paminėt negaliu, vis aukseli, zuikeli, katinėli... O kuris tas tikrasis?
Turim namie katę. Ją šeria geriau už mane. Porąkart mėginau pavogt jos maisto. Pamanykit – atėmė. Ir su jos smėliuku žaist neleidžia... Ir tapetų draskyt neleidžia, o Micius tai kasdien daro... Jaučiu diskriminaciją.
Kasdien maudo. Manau, mano mamai paranoja, aš juk tikrai nespėju išsitepti taip greit. Na tik kartais: O dar jos keistas pomėgis bučiuoti mano pėdas ir užpakalį. Oi... Šiaip nešioju sauskelnes... dažniausiai... Ir jos mane labai storina. Išgyvenu ir šį nemalonų diskomfortą, verkiu dažnai, o jie man bruka barškančius, tarškančius žaislus.
Žinot, aš irgi nešventas, turiu prisipažint... Esu priklausomas. Nuo gimimo. Negaliu gyvent be čiulptuko. Tai vienintelis dalykas, kuris nuramina gyvenant su tokiais tėvais kaip manieji.
Nors esu tik šešių mėnesių kūdikis, bet jau suprantu, kad mano tėvai – nieko gero. Maištaučiau dabar... Bet nieko, palauksiu paauglystės – atsigriebsiu.