- Vienu metu man pasirodė, kad tu buvai lyg nusiminusi, lyg nepatenkinta kuo?- netikėtai paklausė Adolis atsisukdamas į Stasikę ir pažvelgdamas tiesisi jai į akis. - Gal dabar pasakysi man, kodėl taip buvo?
- Kada?- viską prisiminusi , bet abejingai perklausė Stasikė, giliai širdyje apsidžiaugusi tokiu jo dėmesiu.
- Na, kai buvom pas mus.
- Kaip tu galėjai   kažką pastebėti? Nieko tokio nė nebuvo- staiga susigriebė ji .-Tau tik taip pasirodė ir gana.
- Pastebėti labai nesunku. Tu visada tokia linksma, o čia – staiga nuleidusi galvą ir akys pilnos ašarų. Ar ne taip buvo? Ar kas ką pasakė, ar taip kas nepatiko? Man viską drąsiai gali sakyti, Stasike.
- Oi, Adoli, tau bus tik taip pasirodę- šoko gintis Stasikė. – Dievaži, kas man galėjo nepatikti? Viskas man patiko, viskas kuo puikiausiai patiko.
- Kodėl nenori prisipažinti, pasisakyti?- priekaištaudamas pasakė jis ir prisislinko truputį arčiau.
- Kad neturiu ko, Adoli- tikino Stasikė, nežiūrėdama Adoliui į akis. – Dėkui tau. Taip smagiai užsigavėjome. Dar mat čia kas galėjo nepatikti?
- Ar iš tikrųjų?
- Tikrų tikriausiai- tvirtino Stasikė lengviau atsikvėpdama. – Juk pats matei, kaip puikiai ir smagiai praleidome vakarą.
- Na, o kaip teta? – paklausė iš tolo, laukdamas jos atsakymo. Stasikė taip pat gyvai ir linksmai kartojo:- Na, žinoma, ir tetulytė. Juk ji mus medumi pavaišino.
- Matai, ar aš nesakiau? O kaip jūs jos bijojote- staiga nusijuokė jis. -  Vos prikalbinau, kad įeitumėt į gryčią.
- Tai ne aš. Čia daugiau Melanija. Aš iš karto pasakiau, kad be reikalo taip baiminasi- pasiteisino Stasikė nusijuokdama.
- Tai vadinasi,  viskas tvarkoj?- vėl surimtėjo Adolis. – O aš buvau truputį susirūpinęs. Kaip gerai, kad tu viskuo patenkinta, kad tau viskas patiko. Tik kažin aš, ar patikau tau nors truputį, ką? Štai ką aš dar norėčiau žinoti- staiga palinkęs visai prie pat ausies, kažkaip šelmiškai pakuždėjo jai į ausį.
- Apie tai geriau jau pasiklausk Melanijos- atrėžė Stasikė ir truputį pasitraukė.
- Kam man jos klausti? Aš ir taip gerai žinau, kad jai patinku, taip pat ir visom kitom, tik tau dar nežinau kaip, užtai ir klausiu.
- Oho, iš kur jau taip gerai žinai, kad visoms patinki? Ar jau visų paklausei ir visos tau apie tai pasakė?
- Nereikia nė klausti. Iš visko matyti. Jei tik merginai patinki, ji jau jokiu būdu to paslėpti negali, tuojau pati ima ir pasirodo.
Stasikė pagalvojo, kad jis sako gryną tiesą, o garsiai pasakė:
- Tai kam tada klausinėji, jei taip gerai nusimanai? Pagaliau tau nėra ko ir pakaušio sukti apie kitas, jeigu jau turi vieną kartą išsirinkęs.
- Na, na – neva stebėjosi Adolis. – Ar tu manai, kad aš esu išsirinkęs? Ne, pakol kas dar ne, nors vis dėlto neliksiu nesusiradęs.
- Nekalbėk niekų, Adoli. Sakyk kam nori, tik ne man. Ženytumeisi vieną kartą nesukęs merginoms galvų. Melanija, tikrai žinau, mane į vestuves paprašys, gal net į pamerges. Tu nuo savęs kokį nešpėtną bernelį  man į porą surasi, bent atšoktume linksmai vestuves.
- Vieną kartą visam gyvenimui, Stasike, reikia gerai apsižiūrėti – visai rimtai pareiškė Adolis.
- Kiek reik žiūrėti, Adoli? Aš dar vaikas buvau, kai  tu pradėjai lankyti Melaniją.
Bet čia Adolis staiga gyvai ir linksmai ją pertraukė:
- Labai man smagu girdėti, kad tu jau nebe vaikas, Stasike. O tai žiūriu ir nežinau, kaip tave reikia skaityti. Dabar žinosiu ir neabejosiu daugiau.
- O žinai, Melanijos vietoje, aš seniai būčiau spjovusi į tave ir peržegnojusi kaire ranka – truputį užraudusi rėžė jam Stasikė. – Šventa jos kantrybė, taip ilgai su tavim terliotis. Tokios draugystės aš niekada nenorėčiau, dievaži- pridėjo ji energingai.
-Tik pagalvok, ką kalbi, mergele? Pasižiūrėk iš arčiau, ar spjautum į tokį vaikiną?
- Pasižiūrėk, pasižiūrėk- pamėgdžiojo jį Stasikė- kaip dabar pasižiūrėti, kad tamsu ir nieko nesimato?
- Ot šelmė. Su ja nieko rimto nepasišnekėsi – juokėsi Adolis.
- Bene tu kalbi ką rimtą? – stebėjosi Stasikė.
Kaštanas tuo metu užlipo ant kalniuko ir, atsidūręs ties gryčiukės galo langais, pats sustojo.
- Na dabar dėkui, Adoli, kad atvežei. Aš jau kraustysiuos- vos tik sustojus arkliui  pasakė Stasikė. Ji skubiai nusidengė  nuo kojų gunaitę ir iššoko iš važelio. – O kailinukus net gaila atiduoti, taip pripratau prie jų- gailėjosi segiodama sagas sušalusiomis rankomis.
- Aš galėčiau tau juos ir palikti, jei tik tu mokėtum man gražiai padėkoti- taip pat lipdamas iš važelio pasiūlė Adolis. Juk jis galėjo ir neišlipti. Na, atvežei pakeliui važiuodamas, sustojai ir važiuok sau namo. Bet jis išlipo, numetė vadeles ant sėdynės, atsistojo prieš Stasikę juokaudamas. Ji jau norėjo bėgti namo, tačiau būdama mandagi negalėjo imti ir pasišalinti.
- Padėkoti, tai padėkoti. Tik klausimas, kokios padėkos pats užsimanysi?
- Aš daug nereikalausiu. Pabučiuosi vieną kartą ir gali sau turėtis. Dievaži, dovanoju , nešiok sau sveika.
- Tada še, turėkis, nereik man jų – greitai nusivilkusi padėjo ant sėdynės kailinukus ir užsisiautė skara.
- O kodėl, Stasike? Kodėl tu nenori manęs pabučiuoti? Net už kailinukus? Juk tu jau mergina nebe vaikas, o gal iš tikrųjų aš tau bjaurus?
- Žmonės bučiuojasi iš meilės, o ne dė kokių aptriušusių avikailių- atrėžė ji ir jau norėjo eiti, bet Adolis pagavo ją už rankos.
- Cha, cha, cha- kvatojo jis – palauk, nenueik dar, Stasike. – O gal mes ir įsimylėsime pasibučiavę? Vis dėlto pamėginkim.
- Ach, jau ir taip esi daugelio mylimas ir dar vis ieškai mylimų. O kas kailį pers? – juokėsi Stasikė vėl sustojusi.
- O už ką mane mušti ar barti? Niekuo tarytum nesu nusikaltęs.
- Ogi taip sau, nes už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
- Ne, jau savęs mušti niekam neleisiu, verčiau jau pats kai kam supliekčiau keletą ausų, kad būtų vertingesnis.
- O jeigu žmonelę kokią pikčiurną ilgai rinkdamasis išsirinksi? Pamokys, kaip gyventi.
- Mane žmonelė mylės, rytą vakarą bučiuos... Nei vyrui žmonos, nei žmonai vyro mušti nevalia, reikia gražiuoju gyventi.
- Nieko, nepakenks –juokėsi Stasikė – žmonos mušimas kaip sviestu tepimas. Užteks juokus krėsti, Adoli- staiga ji surimtėjo. – Namo vis dėlto jau laikas. Labanaktis.
-Argi? Nė neatsisveikinsi žmoniškai?- vėl sulaikė ją Adolis. – Tokia sumani mergaitė, o mandagumo man reiks tave mokyti.
- Pamokytumei to žmoniškumo – truputį koketuodama šypsojosi Stasikė- mandagumo man užtenka. Argi aš nepasakiau gražiai labanakt?
- Norint priderančiai žmoniškai atsisveikinti, reikia paduoti ranką štai taip- ir Adolis ištiesė jai savo delną.
- Bet juk taip sveikinasi tik vyrai- ginčijosi Stasikė, paduodama jam ranką. – Moterys taip nesisveikna.
- Šiaip ar taip, bet šitai gerai prisimink. Prisimink ir tai, kad aš tave to mokiau- perspėjo rimtai Adolis.
- Na gerai, Adoli, aš žinosiu, o dabar sudie, labanaktis, lik sveikas ir aš jau eisiu.
- Palauk- nepaleido jos rankos Adolis- aš vis dar galvoju, gal susiprasi, o štai jau ir bėgi nė nepadėkojusi.
- Oi, Adoli, nesikabink. Už ką tau dėkoti, juk tavo kailinukus aš padėjau- pamėgino ji ištraukti ranką, bet šis nė nemanė paleisti.
- Neskaitant viso kito, nors už tai, kad iki namų parvežiau.
- Už tai, žinoma, kad reikalinga, bet man atrodo, kad aš jau kartą pasakiau dėkui- derėjosi Stasikė.
- To per mažai- patraukęs staiga ją prie savęs prie pat ausies pašnibždėjo Adolis ir siekė bučiuoti, bet Stasikė netikėtai šoktelėjusi į šalį išsprūdo iš jo rankos, pasėmusi rieškučiomis žėrė jam į akis sausą sniegą, žaibu pasileido į pakalnę ir , jau laikydamasi už priemenės durų rankenos, sušuko:
- Labanakt, Adoli, dėkui, kad pamokei mandagumo.
Kol Adolis purtė švarką ir rankove braukėsi nuo veido sniegą, jai motina atidarė duris ir ji įsmuko į priemenę. Tik nusisiautusi skarą prisiminė, kad buvo siųsta pasiskolinti
didžiabulės adatos vilnonėms kojinėms adyti.