Kaštanas, išgirdęs šeimininko balsą, linksmai nusižvengė,  tačiau suglumo, kai buvo apgręžtas į gatvės pusę.  Paragintas jis nenorom, labai vangiai išbėgo iš kiemo, tačiau, vedamas instinkto, pasuko įpraston pusėn.
   Adolis jam davė laisvę. Suspaudęs vadeles keliais, nusisukęs nuo vėjo ir delnais   pridengęs degantį degtuką, užtraukė porą dūmų ir paėmė vadeles. Mėnulis jau nebebuvo toks aiškus ir nebekabojo vidury dangaus. Jis buvo pasislinkęs gerokai į pakraštį , balzganas kabojo visai arti žemės, pridengtas vos permatomu rūku. Ant plikų sustyrusių medžių šakų kaupėsi šerkšnas. Pravažiuojant  pro paskutines miestelio pirkias, tvartelyje pragydo gaidys, kažkur netoliese atsiliepė kitas. Iš kiemo išpuolęs po Kaštano kojomis metėsi pašalinis šuo ir, keletą kartų sulojęs , dingo tamsoje.
- Melanija, ar girdi, gaidžiai gieda?- nustebusi kumštelėjo Melaniją Stasikė. Ji sėdėjo kaip ir anksčiau tarp Adolio ir Melanijos. Su viena skara jai buvo taip šalta, kad atrodė tarsi vandenį tiesai iš šulinio kas būtų pylęs ant nugaros. Tačiau Stasikė kantriai kentė, nes griežčiausiai atsisakė paimti kailinukus, kuriuos primygtinai  jai siūlė Adolis ir teta.  Stasikė ką tik buvo pasižadėjusi neturėti jokių reikalų su tokiais kaip Lobiniai, tačiau atsidūrusi tokiame šaltyje ėmė gailėtis  dėl savo nusistatymo.
- Tegul sau gieda- visai abejingai atsiliepė Melanija. Ji jautėsi dabar kaip devintam danguje. Per vieną vakarą ji patyrė daugiau laimės, nei per paskutinius kelis metus, per kuriuos ją lankė Adolis.
- Ach, kaip jis ten pasakė? Atseit tetai irgi ne paslaptis, kad ji jo išrinktoji. Matyt, dažnai pašneka apie tai ir aptaria, paplanuoja judviejų ateitį. Pagaliau ir teta, nors Melanija labai būgštavo, priėmė prideramai ir buvo labai patenkinta jos apsilankymu. Jai dabar buvo visai vistiek, kad jau toks vėlus laikas, beveik rytas. Ji dabar nesigėdytų su Adoliu bet kur ir bet kokiu laiku  pasirodyti, juk nuo šios dienos drąsiai galėjo save skaityti Adolio sužadėtine.
- Gerai kad pirmieji, o gal jau paskutinieji nugiedojo?- vėl nerimavo Stasikė. – Ką pasakys mama, kai grįšiu tokiu laiku?
- O tu visai nė neik namo šiandien, permiegosim kartu, o kai ryte pareisi, pasakysi, kad pas mane nakvojai ir tiek- dėl visa ko patarė jai Melanija.
- Eik jau eik. Taip bus dar blogiau- purtė galvą Stasikė. – Mama dar daugiau rūpinsis, kai nesulauks per naktį.
Kai jie įvažiavo į kaimą, jau kiekviename kieme giedojo gaidys ir Stasikė vėl susirūpino.
- Žinai ką, Adoli? Kai privažiuosim kalvę, sustabdyk arklį- paprašė Stasikė. –Aš iššoksiu ir paežere parbėgsiu namo, gerai? Iš čia man daug arčiau.
- Gerai- pažadėjo Adolis, bet ar jis užmiršo ar nenorėjo sustoti ir jie nė nepastebėjo, kaip pralėkė pro šalį.
- Po šimts kalakutų, nė nėpamačiau, kaip pralėkėm. Ar iš tikrųjų čia buvo kalvė?- teisinosi  jis dairydamasis atgal.
- Žinoma, kad buvo- tvirtino Stasikė. – Jau iš pakalnės aš supratau, kur važiuojam. Kad taip išėjo, nors nepravažiuokim Kazinkelio. Iš ten man taip pat gerai, nors ir truputį toliau.
- Gerai- vėl pažadėjo Adolis, bet truputį pagalvojęs pridėjo –o gal važiuokim tiesiai iki Sokono?  Ten paliksim Melaniją, o grįždamas užvešiu tiesiai į namus, nereikės nė pėsčiai bėgti.
Stasikė greitai su tuo sutiko, nes kuo toliau, tuo jai darėsi šalčiau. Nors turėjo gerą užuoveją ir buvo prisidengusi gunaite kojas, jau nebeištvėrė nedrebėjusi, nors kiek galėdama stengėsi neišsiduoti. Išlipus tektų dar sniegu bristi gerą šmotą, o dabar  tegul ir užtruks kiek ilgiau, bet už tai išlips prie pat durų.
Melanijai tuoj nukrito geras ūpas: – Kodėl jis negali sustoti ir išlaipinti Stasikės čia pat, o veš ją iki pat namų? Juk tada jie negalės pasilikti vieni? Ji tikėjosi praleisti su juo dar valandėlę, išgirsti iš jo ką nors svarbaus, gal net lemiamo. Tokia jo dabar gera nuotaika ir Dievas žino, kiek reikės laukti, kada jis panorės kalbėti taip kaip šiandien?
Puse lūpų atsisveikinusi, ji greitai užsidarė priemenę ir, nežiūrint taip puikiai praleisto vakaro, nuėjo gulti su skaudančia ir susirūpinusia širdimi.
- Kaip jis taip galėjo pasakyti “paliksim Melaniją”. O dangau, tai juk įžeidimas.  Melanijai atrodė, kad šito ji jam niekada negalės atleisti. Viską apmąsčiusi, vis dėlto ji rado kuo Adolį pateisinti: - O vienok jis atvažiavo, pas save nusivežė. Ir teta ir tos vaišės ir tas gramofonas... Ach , toks jau sunkus matyt jo charakteris... Nežiūrint į tai, juk jis turtingiausias ir gražiausias vaikinas visoje apylinkėje.                                                                  
  Kai nuo Kazinkelio jie pasuko į paežerės keliuką, Adolis iki žinginės sustabdė Kaštaną.
- Juk tu visa drebi- staiga pajutęs, akimirką palaukęs ir įsitikinęs, Adolis atsisuko į Stasikę.
- O ką? Tu manai, kad labai šilta yra?- atrėžė Stasikė ir išsitempė. Jai iš karto pasidarė nebešalta ir ji beveik nebedrebėjo. Bet kas iš to ? Adolis juk vistiek jau pastebėjo.
- Užsispyrusi ožka- rimtai supykęs pasakė jis. – Kodėl neėmei kailinukų, kad buvo duodama? Matysi, kad susirgsi per savo užsispyrimą.
- O kas kam bėda- atkirto ji irzliai. – Bažnyčia nuo to nenugrius, liks stovėti, kaip stovėjusi, jei ir numirčiau.
- Kokius niekus kalbi, nors iš visko atrodai nėsi kvaila mergiotė- subarė ją Adolis.-Ar esi kokia atsiskyrėlė, laukuose ar miške gyveni? Juk turi motiną, artimų ir draugų. O ir šiaip tokios mergaitės daug kas gailėtųsi.
- Ar daug mes ko gailimės?- nekeisdama tono priešinosi Stasikė.- Tik tol kol namuose, kol dar akyse, kol pagrabas, o kai pareini palaidojęs iš kapų, tai taip kaip nebūta...Saviesiems tai jau taip, bet svetimieji jau ant rytojaus viską pamiršta. Kožnam savi rūpesčiai ir reikalai arčiau širdies.
- O aš tau neleisiu numirti. Štai pridengsiu tave dar kartą savo kailiniais ir bus tvarka- pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė Adolis ir, sustojęs prie pervažos , ėmė segiotis kailinukų sagas.  Stasikė, nors ir buvo sustipusi, kaip ir anksčiau atsikalbinėjo.
- Nereikia, Adoli, nereikia, kam vargsti be reikalo? Kiek čia beliko, vieni juokai.
   Kai jis, nusivilkęs kailinukus užmetė jai ant pečių, Stasikė net susigūžė iš malonumo, įsikniaubdama giliai į apykaklę.
- Na kaip, ar jau gerai dabar? Paklausė imdamas vadeles į rankas.
- Man tai labai gerai- atsakė švelniai, net prisimerkdama – bet pats turėsi šalti...
Taip kaip ir tada nauji kailinukai kvepėjo avių prakaitu ir Adolio tabaku. Įšildyta tanki vilna  jaukiai prigludo prie jos liemens ir pečių, o trumpa apykaklės vilnelė švelniai kuteno Statikės skruostus ir nosies galiuką.
- Ach, kaip gaila, kad baigėsi vakaras - lyg pats sau pasakė Adolis. – Žiūrėk, kaip mes šiandien prisisiautėm, o atėjo rytas ir po visam. Stasike, ar labai nori miego?- staiga jis atsisuko į ją.
- Kai tik įlindau į tavo kailinius, taip ir  pradėjo imti snaudulys- atsakė Stasikė vogčiomis nusižiovaudama.
- O, kad taip tu nenorėtum dar miego, o svarbiausia, kad nebūtų toks vėlus laikas, ot mes dar pasivažinėtume. Nulėktume vėl iki Vilukiškių ir toliau, arba iki Navikų per mišką. Kelias toks geras. O kaip gražu važiuoti mišku žiemą. Mėnesiena. Tur būt   dar nė karto nesi važiavusi?  Kaip man pasirodė, tau šiandien labai patiko važinėtis?
- Ką bekalbi, Adoli? Be galo be krašto – staiga atgijo Stasikė.
- O žinai ką, per gavėnią mes bent pasivažinėsime... Darbų dabar ne kažin kas ir šiaip nėra ko nusitverti, bent pavažinėsiu jus iki soties.
- Ot gerai, Adoli- džiaugėsi Stasikė. – Jeigu tik važiuosit kada, būtinai nepamirškit ir manęs paimti kartu. Kitą kartą aš gerai pasiruošiu. Apsivilksiu vatinį, šiltą skarą, veltinius, o tada tai nors ir po žiemos vartais...