Adolis staiga kažkur dingo. Teta prisėdo prie Melanijos, tik jai vienai rodydama išskirtinį dėmesį. Klausinėjo, kaip namiškiai, ką darbuojasi, ar jau veršiavosi karvės ir panašiai. Stasikė, neturėdama ką veikti, apžvelgė kambarį. Aukšta, plati, erdvi, dideliais langais ir durimis pirkia. Grindys eglinių lentų, švariai užlaikomos, matyt kasdien šveičiamos, baltos tarytum naujai sudėtos. Ant langų, priešais pečių ir lentyną su indais kabojo baltos užuolaidėlės, stalas taip pat balta staltiese uždengtas. Virš jo ties pačiu viduriu kabojo didelė gelsvu abažūru pridengta žibalinė lempa ir skleidė jaukią šviesą. Gilumoj pačiame kampe stovėjo lova uždengta  rinktiniais raštais austa lovatiese. Ant jos buvo uždėtos trys pagalvės.Šalia lovos ant sienos buvo pakabintas kilimėlis, kuriame buvo pavaizduotos dvi palmės ir iššiepęs nasrus liūtas. Aukščiau ant sienos kabėjo nemažas medinis kryžius su Kristaus mūka ir Dievo motinos abrozdėlis.
- Čia , tikriausiai, miega Adolis, – dingtelėjo Stasikei – o teta ten už  tos sienos, nes netoli krosnies baigiasi pertvara ir paliktas praėjimas, kuriuo ji , matyt, ir vaikšto į savo kambarėlį. Bet kur miega šeimyna?
Tai mažiausiai turėjo rūpėti Stasikei, bet ji kažkodėl pagalvojo apie tai. Galėjo,  žinoma, gulėti kamaroje, ten nėra šalta, šiek tiek kūrenama, kad nešaltų bulvės, taip kaip ir pas visus. Šituose namuose turbūt kamara didelė. Kiek Stasikė žino, pas Lobinius samdyti keturi žmonės:  piemenė, merga, bernas ir pusbernis. Dėl merginų ji nesirūpino, nes jos tikriausiai žiemai persikėlė iš klėties į kamarą, bet vyrai? Rasi ir dabar tebemiega kur nors nekūrenamoj klėtyje arba stancijoje, o gal net daržinėj šiauduose? Ji net pasipurtė ir, prisiminusi savo minkštą lovytę, saldžiai nusižiovavo.
Paskui susigėdusi ir skubiai prisidengusi burną žvilgtelėjo į tetą , ar nepastebėjo. Kadangi ši nekreipė į Stasikę jokio dėmesio, ji ir toliau žvalgėsi po kambarį ir galvojo visokius niekus, kas tik atėjo tuo momentu į galvą.
- Kaip klebonija- galvojo ji  toliau žvalgydamosi, nors pati  nė karto nebuvo klebonijoje buvusi. Šis palyginimas jai savaime atėjo į galvą. Visam Aukštasalyje nerasi tokios puikios pirkios, kad ir paties turtingiausio ūkininko, o jau Stasikės  pirkelė, tai kaip kokia pirčiukė būtų, jei pastatytum šalia.  Jų visi keturi langeliai sutilptų į tą vieną langą ir dar gerokai liktų vietos. O jau kambarėlis, nors ir kaip švariai stengiasi jį užlaikyti, koks vis dėlto nejaukus, tamsus ir mažas kaip kišenė. Bet būna dar blogiau, kai pastatomos staklės. Ach, kad nors ta asla būtų lentinė, bet Stasikės pirkioj ji plūktinė. Ar kas nors pasilieja, ar sniego daugiau prisineša ir ištirpsta, ar nuo kibirų pribėga, tuoj liūnas. Nors ir pašluostai, tai vistiek slidu ir blizga visą dieną. O kaip Stasikė stengiasi švarinti pirkelės vidų, net mama kartais subara. Kone kas antrą dieną aslą šveičia ražu, po to smėliu užbarsto. Šveičia suolus stalą, palangėles, iškilnoja viską iš palovių, iššluoja, pribarsto smėlio, kad nepelytų. O vis tiek, kai įeini iš lauko, tai kaip į kokį rūsį : tamsu, trošku ir drėgnas kvapas. Ką pagalvotų toks Adolis, jei kartais tektų užeiti? Stasikė net krūptelėjo.
Staiga ją apėmė kažkoks nesuprantamas jausmas. Ji pasijuto tokia menkutė, tokia vargšelė , tokia pelytė šioje didelėje turtingų, visko pertekusių šeimininkų troboj. Niekada ji šito nebuvo jautusi ir pergyvenusi. Ji buvo mačiusi daug žmonių , kurie gyveno taip kaip ji su motina. Daug matė tokių pirkelių, net labiau apleistų ir labiau  aprūkusių , taip pat matė ir daug gerų trobesių, tačiau niekada nepagalvojo , kad ji vargingesnė ar prastesnė už kitus.
  Šį vakarą buvo kitaip. Ji anksčiau juokėsi iš merginų ir stebėjosi, kad jos taip gerbė ir pataikavo Adoliui, dabar ji pajuto pagarbą  ne tik jam bet ir tetai, kuri nesiteikė su ja net kalbėti.
O kaip Stasikė su juo elgėsi? Kaip su sau lygiu, pešiojo jį ir stumdė, o jis , atrodo, nė neužsigaudavo. Ach, geriau jau būtų buvę čia neužeiti , nieko nematyti ir nieko panašaus negalvoti. Dabar ji neteko pasitikėjimo savimi. Jai norėjosi vieno- kaip greičiau dingti iš čia . Kadangi ji to negalėjo padaryti, tai teko susigūžusiai kantriai laukti, kol Melanija sugalvos grįžti namo.
  Jai taip bemąstant, grįžo Adolis su buteliu obuolinio vyno ir, suieškojęs indaujoj stiklelius, pastatė juos prieš visus pripildydamas gelsvo tirštoko gėrimo.
        Po tokių apmąstymų Stasikė nebedrįso Adolio nei vardu vadinti, nei juokauti su juo, nei žiūrėti jam tiesiai į akis. Ji dabar vogčiomis sekė, ką daro Melanija ir pati taip elgėsi. Kai Adolis ragino paskanauti vyno, ji nebeatsikalbinėjo taip, kaip anksčiau, bet žiūrėjo, kiek nugeria Melanija ir tada tiek pat nugėrusi pastatydavo ir ji. Raginama užkąsti, ji imdavo arba sausainį, arba pyragaitį, arba obuolį, žiūrint ką prieš tai paėmė Melanija. Adolis prisėdęs prie Stasikės vis ragino.  Ši nebedrįsdama ginčytis,  ėmė tai sausainį, tai obuolį, tačiau vyno negėrė daugiau nė lašo, nors jis buvo saldžiarūgštis,
kvapnus ir labai skanus.  
  Adolis nebuvo aklas, kad nepastebėtų tokio Stasikės elgesio pasikeitimo ir nebuvo tiek kvailas, kad nesuprastų to pasikeitimo priežasties. Juk iš tikrųjų jis pats visaip stengėsi padaryti jai įspūdį, bet,  kai savo tikslą pasiekė, nebuvo nei patenkintas nei laimingas. Adolis truputį abejojo, ar tikrai dėl to pasikeitė Stasikės nuotaika. Gal jam nesant teta kuo nors ją įžeidė?  Iš tetos visko galima buvo tikėtis. Jis pažvelgė pro antakius į tetą ir Melaniją greta susėdusias, nuoširdžiai besišnekančias, taip kaip ir priderėjo būsimoms artimoms giminaitėms, bendrų interesų žmonėms. Adolis nieko įtartino nepastebėjo, nebent tik tiek, kad jos  savimi užsiėmusios, visai pamiršo Stasikę. Todėl , norėdamas praskaidrinti jos nuotaiką ir atitaisyti gal būt padarytą tetos klaidą, stengėsi būti jai nepaprastai atidus . Stasikės nuotaika nė kiek nepagerėjo. Ji atsikvėpė lengviau ir laisviau,  tik tada, kai padėkojusios ir atsisveikinusios išėjo iš tų namų , į kuriuos ir panašius į juos ji prisiekė niekada gyvenime daugiau nekelti kojos, o gal net ir pas tą pačią Melaniją.