Nieks nebemoka šokti,
dabar būna,
svetimus žingsnius
ima ir nusineša,
ir saviems išdalina.

O savus užmerkia
svetimi likimai,
beldžiasi į taktą
nematyti,
ritmų žaidimai.

Taip akli ir judam,
tampam neregiais,
kai dainuoti bandom,
mintys nepasikeis,
liks tik aranžuotė.

Ji – dama graži,
švysteli kam šypsnį,
na ir o kai kam
likimo vis pašykšti.

Tik dabar girdžiu
judesių veržlumą,
tavo kojų šėlsmą,
judesio gražumą.