Po pagalve padėjai sapnyną, naktie,
pasėdėk, te nudūzgia čia spiečiai -
už paklodžių austų, degant gūbriui aušros,
auksu žiba kalva ant pagalvės žalios.

Glauski galvą pavargus prieš vėją, naktie,
atėjau – vyžų karnos nuplyšo, aš basas,
čia atodrėkiai užgula kvapą, paryčių ūkanoj
tik šiurenančių miglių ramybę sklaidau.

Nenuskausmino mėnuo žvaigždynų aistros,
o, naktie, užmigai, mano sapnas pajuodo -
varva korio medus, dūzgia spiečių pulkai,
kai save, kylant rytmečio paukščiams, parduodu.