žolė sapnuoja nespalvotai

užmigti galėdavau tik tada
kai daigai įaugdavo į plaučius –
kūnas prisipildydavo regėjimų –

dabar viduje juoda skylė –
šiurkštūs inkvizitorių šešėliai
išdegino ant odos naktų pasakojimus

o kas man beprotei
likusiai gyvai po visų gyvenimų
gulinčiai po bedugne
klausytis kaip suauga kremzlės
ir nebelieka vietos orui

kas man dūstančiai pragmatikei
leidžiančiai trupinti kaulus
tarsi bandeles balandžiams

pro odą Dievas vaikščioja
su karšta geležimi susivijęs
į mano vientisą kančią

sapnuosim šiąnakt nespalvotai

eime
mūsų nereikia kūnui
ir rytojaus mirčiai