Melanija kaip nesavom kojom atsistojo ant žemės. Kaip ilgai ji laukė ir tikėjosi, ką nors panašaus išgirsti, kiek ji tam ruošėsi, kiek buvo panašių , tinkamesnių momentų, o dabar taip netikėtai, taip netikėtai, kad ji net nežino ką atsakyti.
- Ach, juk iš karto buvo galima suprasti, kad jis yra kažkam tai ypatingam pasiruošęs. Tai rodė ir šio vakaro nuotaika, tas pasivažinėjimas. Pasirodo, iš anksto buvo sugalvojęs ir pas save parsivežti, o ji tik baiminosi, priešinosi, buvo ušsispyrusi ir jį užpykdžiusi.  Tiesa, jis truputį karštokas, kartais be reikalo įsižeidžia, bet kada nori, moka būti švelnus- paskendo mintyse Melanija.
      Buvo visai nepanašu, kad teta būtų ko nors daugiau nei Adolio laukusi.  Neatsitokejusi iš miego ji negalėjo paslėpti savo dielio nustebimo Adolio pasirodymu su tokiomis viešniomis. Metusi klausiamą žvilgsnį į Adolį paskui į prie durų trypinėjančias merginas, ji net nesiteikė atsakyti į jų pasveikinimą. Mieguista, užmiegotomis traiškanotomis akimis, įtartino švarumo marškiniais ir raina jupa, kurios juosmenį gniaužė suėmusi  ant pilvo kieta sauja, vienplaukė ir susivėlusi, ji buvo panaši į daržo baidykę. Svarbiausia tai, kad ji aiškiai rodė, kad   yra užklupta netikėtai, dėl ko Melanija jautėsi lyg lazda per galvą gavusi.
- Nujautė mano širdis, kad taip bus, nujautė- kartojo ji mintyse, nors pirmoji susiprato prieiti prie tetos, dar kartą pasisveikinti ir pabučiuoti į ranką. Jos pavyzdžiu pasekė ir Stasikė. Ach, kaip ji nenorėjo bučiuoti tos rankos, maža kur galėjo ja pasičiupinėti senoji boba miegodama, bet ji negalėjo  pasakyti  ką galvoja, negalėjo  pasirodyti nemandagi, todė pabučiavusi net nusisuko iš pasibiaurėjimo.
- Nepyk, tetulyte, kad truputį sutrukdėm- perdėtai švelniai kalbino ją Adolis.- Štai išvažiavom pasivažinėti, sušalom ir užsukom pasišildyti. Būk gerutė, priimk viešnias krikščioniškai, pavalgydink, pagirdyk, sušildyk. Bent dvi atsivežiau. Įsižiūrėk gerai, gal katrą  sau į  marčias išsirinksi ?... Ata, ta,ta .. net pirštai užėjo- trindamas rankas Adolis toliau linksmai kalbėjo.
- Einam arčiau , mergaitės, būkit drąsesnės, jauskitės kaip namie- kvietė jis.
Atitoko pagaliau ir senė. Kas ją žino, gal iš karto ir nesusigaudė kas dedasi. Tik dabar atpažino Melaniją ir tuoj pasikeitė, sušvelnėjo ir nusišypsojo.
- Ach, tas Adolis. Negalėjo jis perspėti, kad nevienas, nors bliūzę būčiau užsitempusi- aiškinosi matyt gėdindamasi tokios savo išvaizdos . – Sėskitės mergutės- ragino ji. – Sušilkit, nusivilkit, Melanija, nesivaržykit. Aš truputį išeinu  tuoj grįšiu, tik truputį apsitvarkysiu.
Įtampa kaip mat atslūgo, o tetai išėjus buvo ir visai smagu.
- Adoli, duok šukas pasidailinti, savo nepasiėmėm- atgijo ir Melanija, ypač, kai pastėbėjo, jog teta ją gerbia ir skaitosi. Nusirišus skarelę ir nusivilkus  tuos nelemtus tėvo kailinius, padėjo juos ant suolo galo, paskui pirštais išlygino ištampė apykaklaitę, per vieną ir per kitą petį pasižiūrėjo, ar labai susėdėta suknelė, ir delnais nubraukė nuo jos kailinių pūkus.
- Žiūrėk, ten ant lango, ten yra veidrodis- pamojo ranka į tą pusę Adolis ir, tempdamas už rankovės nuo Stasikės kailinukus, neiškentęs grybštelėjo jai už šono. Stasikė nė nekrūptelėjo: - Aš nebijau kutų, gali negąsdinti- pareiškė ji išdidžiai. – Tik neaišku, kaip pats jaustumeisi, reikėtų patikrinti.
- Na , na nepradėk tikrinti. Katras čia vyras bijo kutų- gynėsi Adolis, bet Stasikė staiga, nė kiek jam nesitikint, čiuptelėjo rankomis už abiejų šonų. Iš netikėtumo Adolis net tūptelėjo ir kailinukus iš rankų paleido. Po to pašoko, pasičiupo kailinukus ir metėsi prie durų, bet Stasikė pastojo jam kelią.
- Melanija, eikš čia, pakutensim Adolį - pašaukė ji į talką Melaniją. – Gal tu net nežinojai, kaip jis bijo kuteliojimo?  Va tau, va tau – tai šen tai ten grybštelėdama Stasikė atsigynė jį atgal į vidurį kambario. – Nereikėjo pradėti- juokėsi ji.
Adolis traukėsi atbulas , mėgindamas prisidengti kailinukais, bet Stasikė vis rasdavo, kur pasiekti jautresnę vietą. Adolis apibėgo aplink stalą, aplink Melaniją ir, bandydamas prasmukti pro Stasikę, apvertė kėdę.
- Nekelkit triukšmo- subarė juos Melanija. – Stasike, eik geriau susišukuok, pažiūrėk, į ką tu panaši? Sugalvojo dūkti, pagalvotumėt, kur esame- papriekaištavo ji.
- Negi bažnyčioje?- atšovė Stasikė, bet vis dėlto palikusi Adolį atėjo prie Melanijos, paėmė šukas ir, laikydama jas rankoje pažiūrėjo į veidrodį.
- Ne taip jau ir baisu – pasižiūrėjusi nusprendė, bet dėl visa ko pabraukė šukomis aukštyn plaukus ir pasitraukė nuo veidrodžio.
- O ką dabar liepsi veikti, Melanija?
- Pirmiausia, tai padėk šukas į vietą.
- O ką aš žinau, kur jų vieta?
- Bent jau atiduotum tam, iš ko paėmei- mokė Melaniją.
- Dabar sėskitės- dar kartą paragino Adolis vilkdamasis kailinukus.- Tuojau ateis teta, o aš eisiu paduosiu Kaštanui ir grįždamas įnešiu gramofoną.
- Kokį daiktą?- susidomėjo Stasikė.
- Na pamatysit, tai toks muzikos instrumentas – trumpai paaiškino jis. –Aš tuoj grįšiu , tik nesupykit, kad truputėlį teks pabūti vienom.
- Matai, kaip viskas gerai- pašnabždėjo Stasikė Melanijai, vos tik Adolis išėjo.
- Nei čia gerumo nei blogumo – vaizduodama abejingą pasakė Melanija. – Aš tik bijau, kad neišeitų kokių kalbų. Kai pagalvoji, negi būtų kokia begėdė. Juk nieko čia blogo...
- Aš iš karto sakiau, kad nėra čia ko bijoti.
- Bet Adolis visdėlto sumelavo – mįslingai, lyg pati sau ištarė Melanija.
- Ką sumelavo?
- Na, kad teta žino, jog mes atvažiuosime. Aš iš tikrųjų galvojau, kad ji yra pasiruošusi.
- Tai jau ji čia ne iš blogos valios- pateisino Stasikė.
- Kai tu buvai taip užsispyrusi neiti, tai jis ir padrąsino.
- Bet kaip ji atrodė – staiga susijuokė Melanija.
- Iš tikrųjų – gyvai pritarė Stasikė. – Kai ateina bažnyčion, tai kaip amerikonka kokia, šilkais brazdėdama. Na, o namuose tai,  kaip ir kiekviena apsileidusi boba.
Mūsų mama ir tai niekada tokiais juodais marškiniais nenešioja, dievaži nenešioja. O čia tokia bagota, galėtų kasdieną naujais apsikeisti...
- Žinai, kaip kada išeina – truputį pateisindama tęsė Melanija.
- Na, tegul tik pabando ką nors ant mūsų pasakyti, aš irgi netylėsiu – pagrąsino Stasikė.
- Nors nepradėk visiems pasakoti, susmildama – staiga nusigando Melanija. – Sakys, kad aš kalbas paleidau.
- Gali nebijoti, aš tik taip sau, kai išėjo tokia kalba. Man visai neįdomu  Adolį apkalbinėti, tegu sau žinosi – nuramino ją Stasikė. – Pirmą aš čia kartą, o gal ir paskutinį, tik pagal tave aš čia patekau.
Vos tik jos spėjo psidalinti mintimis, sugrįžo Adolis. Jis iš tikrųjų nešėsi kažkokią keturkampę dėželę, o po pažastimi keletą popierinių maišelių. Viską atnešęs padėjo ant stalo.
- Štai jums ir gramofonas – pasakė jis atidarydamas dangtelį ir iškeldamas į viršų vamzdelį su varpo pavidalo galvute. – Štai prisuksiu, uždėsiu plokštelę ir pamatysit, kai pasigirs muzika. Norit, uždėsiu kokią smagią polkutę? – klausė jis kilnodamas popierinius maišelius, kol pagaliau išsirinkęs vieną, padėjo į šalį.
- Gerai, gerai, uždėk Adoli. Negi čia iš tikrųjų bus girdėti muzika? – teiravosi Stasikė susidomėjusi. Melanija irgi arčiau prisislinko.
- Taip taip, klausykitės- patvirtino Adolis . Netrukus iš aukštyn iškelto ragelio            pasigirdo kokios tai nelietuviškos dainos posmas, o paskui pasklido linksmos polkutės garsai.   Adolis pastūmė kėdutes prie sienos, pagavo Melaniją ir pagal taktą įsuko   į vidurį kambario. Apsukęs keletą ratų pasodino ją atgal ir pakvietė Stasikę. Kai jie smagiai trepsėdami atsidūrė prie durų, į kambarį įėjo teta.
- Oi Adoli, ką darai? Juk jau gavėnia.
- Tetulyt, tai ryt gavėnia, o šiandien užgavėnės tebėra – teisinosi Adolis , bet Stasikė išsilaisvino iš jo glėbio ir uždususi nubėgo prie Melanijos.
- Kam kalbi lyg nežinodamas, juk jau po dvylikos – perspėjo teta nebe taip griežtai. – Iki dvylikos, vaikeli, kaip kas išmanė taip tas užsigavėjo, o dabar nuodėmė linksmintis ir valgyti, kas užginta.
Adolis staiga sučiupo tetulę į glėbį ir pašėlo sukti ją taip, kaip ką tik Melaniją ir Stasikę, gal net smarkiau.
- Aš nieko nežinau, kokia dabar valanda. Linksmintis reikia tada , kai yra linksma. O taip, o taip, o taip – suko jis ją pagal taktą ir nors ji stengėsi ištrūkti, Adolis paleido tik ją tik vidury kambario. Moteriškė paraudo, užduso. Iš kart lyg supykusi pastūmėjo Adolį, paskui nusišypsojusi pagrąsė pirštu.
- Na matai, koks pasiutėlis.. Blogas daikte, dar kas pamatys, gal net iš klebonijos. Juk prie pat bažnyčios gyvename. Ne tau , o man reikės aiškintis – nebepiktai barėsi teta. – Kam kelti triukšmą? Galima ir be to apsieiti.
- Tetulyte, tai nors kokią dainelę dar pavelyk- meldė Adolis.  – Juk ne mes patys, o gramofonas, instrumentas... Jis padainuos, mes paklausysime. Mano viešnios išvis tokio daikto nėra mačiusios.
- Na, ką čia su tavim darysi, uždėk dar kokią vieną plokštelę, kol aš šį tą ant stalo padėsiu.
- Nereikia , tetulyte, mums nieko nereikia, nesivarginkite- šokosi Melanija. – Mes ir taip jau įkyrėjome, trukdome tamstai miegoti, o tamsta dar mus vaišinti rengiesi. Tiesiog sarmata . Ir vis per tą Adolį, niekaip negalėjome perkalbėti, kad vežtų mus namo.
- Ar aš nežinau to užsispyrėlio? – juokėsi teta. –Kad užvežė pas mus, tai gerai padarė. Kur dar tas Aukštasalis, būtumėt į ragą sušalusios. Dabar štai pasėdėsit, sušilsit ir parvažiuosit. Gerai Adolis sako, kad užgavėnės – jau visai maloniai kalbėjo moteriškė tarškindama šaukštus lentynoje.
   Kaip Adolis sakė, taip ir buvo. Ji atnešė didelį baltą bliūdą šildyto medaus, piramidę saldžių bandelių ir sausainių, lėkštę obuolių ( matyt tokių dalykų tuose namuose niekad netrūksta) ir padėjo kiekvienam po šaukštą.
- Prašau, kabinkite į sveikatą.
Stasikė iš dyvų neišėjo. Bliūdas medaus ir šaukštai, kaip kokiai bulvienei srėbti.
- Tai bent atsivalgysiu- mąstė ji rydama seilę. Vos tik ji užkabino kelis kartus po gerą pusšaukštį, apsąlo širdis.
- Dėkui, dėkui- atsikalbinėjo ji prašoma. Melanija neatsisakinėjo raginama, mat ji neėmė iš kart po daug kaip Stasikė. Ji ragavo visko po truptį, o paskui paėmusi obuolį jį perpjovė ir , tepdama medų skanaudama valgė.